Nesustok
Išėjai nutapyti nakties baimės gūsių įraudusių,
Supykai ant tylos, nes tikėjaisi griausmo staigaus,
O žinojai iškart, kad išgersi gelsvėjančio liūdesio
Ir visi šį sudrėkusį rudenį jo paragaus.
Na ir kas, kad sugrįžo malda užkeikimą nutolinus,
O prie kelio dangaus atleidimo vienuolės tau mels.
Niekas frazės skanios nesurado ir nebepaskolino -
Tiktai mirtį gražiausią apglėbus kamieną obels.
Nesustok, kai to prašo išdilusios panerio lygumos,
Kai per sąnarius geismas svaiginančiom lūpom kuždens:
Eik tolyn ir tolyn pas neatrastą niekieno mylimą -
Juk nereikia sutilpti į langą ne savo rudens.