Gyvenimas-juosta
Palengva smilko cigaretė nukritusi ant stalo. Lyg kvėpuojantis galiukas degė. Aitraus tabako dūmai sklaidėsi kambaryje. Ant stalo dar ir degtinės butelis bei krauju nusitepęs revolveris. O už jų sėdėjau aš. Šią akimirką negaliu pasakyti ar užuodžiau tuos maloniai kvepiančius dūmus ar ne. Niekada nesilioviau rūkyti. Pradėjau prieš dvyliką metų ir teberūkiau ligi šiol. Jutau tik drebulį užvaldžiusį visą kūną mano. Šalti sidabriniai prakaito lašai kabojo pakibę ant antakių. Žvilgsniu stebėjau revolverį ir nuo jo lašantį kraują. Blogiausia, kad aš žinojau kieno jis. Raudonas. Kvepiantis geležimi. Ranka, lyg ir negavusi jokio paliepimo iš smegenų, pasiėmė degtinės butelį ir greitai nurijo kelis gurkšnius. Aštrus gėralas nuslinko gerkle. Blogai, kai žinai, jog tai nepadės išspręsti problemos, bet vis tiek malonu save skandinti jame. Kartais jis padeda pamiršti košmarus, kuriuos matai kiekvieną akimirką. Jis lyg psichologas, bent jau taip galėčiau pasakyti. Tylus. Leidžiantis išsikalbėti. Ir padedantis pakelti nuotaiką. Nors ir laikinai.
Bet žvilgsnis nenuklydo nuo ginklo nors ir kaip besistengčiau. Laisvąja ranka suėmiau revolverį ir prisispaudžiau prie kaktos. Šaltas metalas taip maloniai atgaivina ir... (Dabar atsimenu. Būtent šią akimirką aš užuodžiau gaivaus tabako dūmą). Pamatęs numestą cigaretę įsikišau į burną. Įtraukiau kiek pajėgiau ir vėl numečiau. Dūmas ir metalas. Keistas derinys, bet abu žudo. Cigaretės lėtai. Žingsnelis po žingsnelio, o ginklas greitai. Akimirksniu. Atima Dievo duotą dovaną – gyvenimą. Kas suteikė jam teisę? Prisikišau vamzdį prie smilkinio ir pagalvojau...
Įsivaizduokite, kad gyvenimas.... kurį nugyvenote ar dar žadate nugyventi tėra tik kino juosta. Pati prasčiausia 33mm. kino juosta, kurią galite sustabdyti, atsukti ar iškirpti. Pamėginkite įsivaizduoti, kad ją palengva atsukate ir išvystate...
Aš sėdėjau ant kėdės. Palengva vaizdai pradėjo plaukti atgal. Sutraukiau išpūstuosius dūmus, nuleidau revolverį, išpyliau alkoholį į butelį, pažvelgiau į ginklą aptaškytu krauju....
Juosta vis sukasi atgal...
Lyg kino filme kamera traukiasi nuo manęs palieka mano kambarį. Perkerta sienas. Dingsta iš daugiabučio. Skrieja vis atgal ir atgal. Pasiveja važiuojančių mašinų srautą. Kiaurai pakliūvą iš visų jų vienai į vidų. Vėl filmo-gyvenimo kadre sėdžiu ant galinės sėdynės su maišu ant galvos. Jaudinuosi. Nesuprantu kur mane veda, bet juosta vis sukasi ir sukasi atgal... Aš klūpau. Verkiu ir rėkiu apkabinęs moterį, kurą mylėjau. Mes tūnome kraujo klane. Mobilusis telefonas, iš kurio sklinda greitosios pagalbos dispečerinės nurodymai, guli kraujuose. Bet juosta vis sukasi...
Aš uždarau buto duris. Nusileidžiu laiptais žemyn ir sugrįžtu į mašiną bei traukiu atgal į darbą.
Kita scena. Moteris, kuri ką tik gulėjo negyva, dabar kuo puikiausiai vaikšto ir ruošia vakarienę. Ji nežino, kad pas jos užsuks mano buvę draugai. Ji nenutuokia kas jos laukia.
Bet juosta sukasi ir aš juos vis dar nenoriu sustabdyti...
Aš sugrįžau į darbą. Išlipau iš mašinos apsaugos personale. Nusivilkau civilinius drabužius ir užsidėjau darbinius. Vėl sugrįžau į tarnybą. Saugau didžiausio prekybos centro parduotuvių alėjas. Staiga pridedu mobilųjį telefono ragelį prie ausies ir savo buvusiems draugams pasakau, kad daugiau su jais nebenoriu turėti jokių reikalų.
Ir šitoje vietoje aš norėčiau sustabdyti juostą. Iškirpti arba pakeisti scenarijų. Gyvenimas juk ne kino juosta? Na, o jūs pamėginkite. Kas nutiktų jei gyvenimas vis dėl to juosta? Ką pakeistumėte? Ką iškirptumėte? Aš nepadaryčiau to...
Aš žinau, kad nenuspausčiau revolverio gaiduko...