Man patinka klaidžioti
Vilniaus skersgatviais
ir ne tik skersgatviais,
stebėti varnas ir balandžius,
lesančius iš močiutės delno
ankstyvą rytmetį,
man patinka
klausytis kniaukiančių kačių šiukšlių konteineriuose,
gerti arbatą, ir ne vien ją, kai visi miega,
klausytis Šopeno visu garsu ir kitų panašios prigimties žmogelių;
ir ką jūs man padarysit –
negi nubausit?
negi uždrausta klajoti darbadieniais
kai visi sėdi kažkokiuose neaiškios kilmės biuruose,
kontorose, etc.;
negi aš nelaisvas gyventi
demokratiškoje valstybėje
nejaugi valkatos ir kiti panašios kilmės gyviai
privalo paklusti diktatūrai, vadinamai demokratija.
negi aš nelaisvas laisvai rinktis, kas patinka;
nejaugi esu dar vienas
nesuprastas klounas;
kodėl negalima klaidžioti tuščiomis kišenėmis;
juk finansų analitikai teigia, kad krizė;
kodėl mano požiūris į gyvenimą, jei toks išvis yra,
vadinamas kapituliacija;
gi aš nekapituliuoju –
tiesiog trokštu gyventi arba nugyventi, tiek, kiek dar liko
šiam trapiam ir neaiškios kilmės pasauly;
noriu tiesiog laisvai ir be pašaipių komentarų
ir kreivai žvelgiančių žvilgsnių
įkvėpti gaivaus oro gurkšnį;
tiesiog būti
neva laisvas