Bunkerinė atmintis

Giliai į žemę žingsniai krito
Ir nunešė į juodumą tamsos.
Užgesę  žvaigždės.
Nežiba dangus.
Pelėsiai skersvėjų nežino.
Tiktai kvėpavimas žmogaus likimo
Į sielą rožinį dar kalba
Lūpom buvusiųjų čia.
Žeminė paslėpta
Žingsnius įtraukė atsiminti.
Tai - pokarinė Lietuva,
Šiliniais prisidengus it šarvais
Į laisvę ir į mirtį eina.
O aš jos
         pėdoje
                 įkritęs.

Atlėgs krūtinė,
Atmintis sugrįš,
Jei rožinį dar lūpos kalba.
Tikiu - tamsa išsisklaidys
Ir ne lyg parakas
Iššaus Tamošius iš lazdos -
Žingsniuoja bunkeriai per Šilinius,
Tamsos prigėrę ir pelėsių---
Ar dar yra kas grįžt galėtų
Ir, atsikvėpęs atmintim,
Įleistų tų dienų šviesos,
Kad vėl jautri klausa girdėtų
Mirtim sugrįžusius
Ir poilsyje,
Ir dainoj?

Žeminė paslėpta
Įtraukė kojas -
Žemiau net už šaknis
Gyvena žemėj žmonės…
O! miško broliai,
Netikėtai jus randu.
Užaugo samanos.
Takus užpustė smėlis.
Tačiau tamsoj slėptuvės
Trykšta šaltinėlis,
Suvilgęs gerklę,
Tamsą nuo akių nuplauna---
O varnai, aš žinau -
Tavo gerklėj lakštutės neįkelsiu.
Ir vyturys ten niekada nebus,
Bet juk girdi
Kaip čia, kažkur šalia,
Jau vaikšto partizanai.
Sukrank!
Sulok!
Pakosėki, kai būdavo tada,
Kuomet į pasalas atslinkdavo pikta jėga
Nubausti mišką ir jos brolius
Mirtimi.

O tu ne lazdą rankose,
O šautuvą, Tamošiau, palaikyk…

-Ėgi!.. O juk smagu,
Kai į ausis įkrinta žodis - ATSIMINK! -
Sujudo grįžt į bunkerį Tamošius.
- O vyrai, nei lazda,
Nei šautuvas jums mano nepadės.
Net ir į maldą kirvarpos įslinko,
Bet aš žinau, kaip reikia atsimint,
Žinau, ko reikia, kad sugrįžtum čia.

Skaudi spingsulė uždegta
Ir vėl maža lyg ašara ugnis
Akims dalija bunkerinę šviesą.
Senolis žino, ką ir kaip daryt…
Žegnoju kaktą ir krūtinę -
O būk, Tamošiau,  būk!
Nes ir lazda - karys,
Kuomet užmarštyje
Į atmintį parodo.
Pelėda