Kai vakare lapus nešios po kojom šaltas vėjas,
Bildens lašai lietaus į skruostą šiltą pajūry,
Pajusi smėlį nešamą bangų krantais vingiuotais,
Atminsi ašaras kampe ar praeity...

Sušvis vanduo kylant bangoms, užmigus dangui,
Išskris svajonės neilgam, sugrįš mintim,
Suguls vaikai, kurie seniai neturi laiko norams,
Užmigs vilty šaltoj kaip cementas kapuos, smilty...

Papirks akis vėl pinigai, užpils migla nakty,
Neliks nė vietos šilumai, kurioj tu gyveni ilgai,
Net užmarštis, kuri kasnakt aplanko tyliai, kai verki,
Nesugrąžins jau niekad šukių, pamestų kely...

Seniai svajojau apie jūrą ar rankas glėby,
Užuosti kvapą kerintį, kuriuo kasdien dvelki,
Prabėgt per upę, likt sausai, nedegt ugny...
Bet viskas veltui, palikau tai praeity...

Aš dar viliuos, kad laimė liks tokia kaip šiandien,
Aš vėl tikiu, kad nesuduš menki sparnai,
Ir vėl juokiuos, nes tu tari beprasmį vardą,
Kuriuo lyg vandieniu šlakstai karštas mintis...