Nežino niekas...
Kiekvieno mumyse gyvena Dievas,
Gerai, kad to tikrai nežino niekas
Ir ieško Jo daiktuose ir reikšmėse,
Tikėdami, kad tai padės gyventi...
Kai pasimetę likime surandam jį
Ir vėl atrandame save, kurį turėjom,
Savas mintis – kitų svajonėse,
Tiesas – jų klaidose ir abejonėse...
...
Gal ir gerai, kad to nežino niekas,
Nes jei žinotų – niekuo netikėtų.
Gal pamanytų esantys dievai,
Tretiems, jaučiu, pataptų demonais...
Žmonių pasaulis pasikeistų...
Kiek mes pažintume išpuikėlių,
Kuriems keliai nukloti rožėmis...
Ar daug gyventų be svetimų tikslų?
Prašau, nebevadinkite beDieviu,
Nes aš tikiu, kad taip yra,
Ir dalinu bei trupinu save,
Tikėdamasis prisikasti prie tiesos...