Kiek pasakų mama sudėjo vaikystėj
Ant lovos medinės arti atsisėdus –
Ir buvo ten gulbės, ir mirštantis Kristus,
Ir žemėn nukritęs kraujuojantis žiedas.

Mažoj širdyje tarsi akmenio luitas
Didėjo ir kaupėsi amžių likučiai,
Iš laiko beprasmio dvelkimas išguitas,
Sušalęs į lavą dainingą ir rūsčią.

O ten gilumoj kiek visokių žolelių
Ir paukščių pirmųjų be plunksnos ir snapo,
Ir gyvių, kur pirmąją raidę iškalę,
Susmego drieželiais į amžiną kapą.

Ir dailiai sugulę, kietai susiklostę
Šiandieną išvirpa iš žemės į šviesą,
Lyg būtų atgulę ne amžino bluosto,
Ir kraujas jų kūne lig šiol neatvėsęs.

Sustingusiuos koduos keistais įsirėžė,
Plasnoja lig šiolei nematomos gijos,
Kaip slaptos žiniuonio kerėjimų dėžės,
Kur jausmo stebuklais ir laime mirgėjo.

Jie viską surinko iš protėvių žemės,
Į kaspino juostą kaip kraitį sudėjo,
Kad kitas, tas paslaptis rankon paėmęs,
Prabiltų kaip naujo pasaulio skelbėjas.

Ta juosta gyvybės skambiais elektronais
Ir virpesio gijom gyvena ir minta,
Kaip šiaurėj ant ledo gyvenantis ruonis
Ar senis minkštam patale numarintas.

Ir šiltos dalelės, kur kraują šokdina
Ar tvinksniais širdies įsisupusios plaka –
Yra iš pirmykščio pasaulio medienos,
Iš pirmo kraujuojančio gyvio – latako.

Mes klinčių kietybėje daug ką įžvelgę
Svajojam laimingi ir esam pertekę,
Siūbuojam meteliais ant kertančio dalgio,
Pavirtę gyvybės gražiosiom plaštakėm.