Emvilkės prisipažinimas
Ateina laikas – nešėlioja eilės,
Užanka gomurys ir virpteli ranka,
O tai, kas buvo, pasirodo kvaila:
Ir juokas nebe tas, ir meilė nebe ta,
Prie miško medžio nėr, bet liko kelmas,
O, pameni, sulos ten ėjom rinkt.
Galiu prisiekt rimtai – padūko velnias,
Nes traukia, kai sutemsta, miško link.
Ką aš žinau, kodėl sudrėksta skruostas,
Ko posmai nesilieja vakarais –
Žiūrėt į dangų vakarais pabosta
Ir noris šlykščiai keiktis su jaunais.