Dedikacija. Pabaigai
Retkarčiais saulė taip susijaudina,
Jog besikūprinančios dienos
Vos spėja laikytis už
Jos sijono užtrauktuko,
O naktys įpuola į saulėtekio
Spąstus.
Retkarčiais taip susijaudinusi
Pamiršta, kur palikusi batą,
Todėl nulipa į žemę ieškoti.
Lig šiol jo taip ir nerado –
Vieną pasivogė mėnulis.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti,
Kad jie – du sektantai, kurių
Tikėjimas niekada nesusitinka,
Nes negali paėjėti toliau, nei
Leidžia vienas batas.
Iš tikrųjų jie – viena priežasčių,
Dėl kurių šventvagiškai pavogtas savo dienas
Vis dėlto dedikuojame pabaigai.