Tikras ir nuostabus

Pagaliau randu knygyną su kavinuke antrame aukšte. Ant laiptų pasitinka šiluma. Žalia prijuoste mergina dėlioja karštus puodelius, rikiuoja pagal dydį, vėliau išplauna šlapių pupelių tirščius, užkimšusius kavos mašinos groteles. Atsargiai išima sustingusius pyragus šaldytuve, sustumia ranka atgal juos į vientisą gabalą, pakėlus dangtį uždengia. Vieną suvynioja kišenėje.
Lygiai devintą valandą ryto, pirmas reisas baltų puodukų beveik jau išpilstytas. Lankytojai moliniais veidais žiovauja, mieguistai merkiasi.
Niekur neskubu, pernelyg reikšmingai jaudinuosi. Žvilgteliu į laikrodį. „Kaip teisingai vadovauti“ sutiksi į atverstus puslapius. Praslinkęs šešėlis sustingsta kampe prie sienos, virpantis lėkštutėje puodelis nutilsta, skaitau toliau. Beje, iš naujo.
Skambutis už maždaug penkiolikos minučių.
Atsiliepiu.
Susijaudinusi grąžinu knygą atgal į lentyną.
Netrukus įpuola šypsodamasis. Begėdiškai maži dantys, rudos lyg kavos pupelės akys. Nusivelka odinį paltą, įsitaiso priešais mane. Įsikalbame nuobodžiomis temomis: vakarykštį stiprų lietų, mano nesenai praėjusias atostogas Lietuvoje, jo atvykusią jaunesniąją seserį, kuri visai nekalba angliškai, ir, Londone neranda darbo jau keletas savaičių.
Klausau Samo, jis atrodo labai iškalbus. Kalba ramiai ir aiškiai. Aš visada mėgau tokius pašnekovus. Kartais taip įsijaučiu, kad sunku patikėti, kad reikės išsiskirti. Dabar mažiausiai to norėjau. Mes puikiai leidome laiką.

Skamba kavos puodeliai, šaukšteliai sukasi.
- Visgi atėjai, - sakau.
Pavargęs išsišiepia kaip anksčiau, po kiek laiko priduria:
- Pavėlavau. Šiandiena vienintelė išeiginė. Norėjau šiek tiek nusnūsti. Atleisk.
- Tai tu mane prižadinai.
Jis man linkteli. Siurbia expresso kavą, tada galvoje šiek tiek atsilaisvina, sako:
- Kodėl aš?
- Tu mano aukso medalis. Niekados nepavedi, - varstau piranijos akutėmis.
Kukliai šypteli:
- A?..
Toliau skaito mano užrašus. Pakeliu jo kaulinį riešą, niekados nesitikėjau taip išdrįsianti. Švelni oda, visai kaip kūdikio. Nepabėgs nuo manęs, galvoju ir nepaleidžiu jo iš akių. Per stalą nustumiu mėlyną, baltai dryžuotą, sąsiuvinį.
- Rašyk štai čia, - baksnoju. - Prisižadėjai man.
- O tu matau, nejuokavai? – pamato naktį iškilusį, mano violetinį spuogą ant skruosto. - Nesitikėjau taip... Kur sakai?
Iš naujo baksteliu pirštu:
- Čia.
Kol pasilenkęs dailiai valdo tušinuką, užrašo sakinį, vėliau pradeda kitą, sustoja, apsižvalgo po knygyną, aš vartau žemėlapį. Pirštų galiukais ieškau Samo saulėtos gimtinės.
Didėja lapkričio šaltis. Šiandiena nuostabiai saulėta diena su "judančiais po žemę gaublio gyventojais". Apčioje kavinukės žingsniuoja ankstyvos Kalėdinės kepurės. Vokietijoje, medinių, geltonsnapių viščiukų galima rasti jau sausio gale, kai Kalėdinės kepurės sukišamos atgal į maišus, sekančiai žiemai. Metų ciklas sukasi ne tik dvasiniame lygmenyje. Pasauliniame. Prekybiniame.
Anglijos žiemos, jau retai kada pasiekia nulinę temperatūrą, daugiau reikėtų turėti rudeninių rūbų, nei šiltų, žieminių. Tradiciniai lietūs išeina iš mados. Nepamenu, kada ėjau gatve su lietsargiu, bet pripažinsiu, būna, kai tenka keisti rūbus tris kartus per dieną, ir lietsargio neturėjimas mane tiesiog siutina. Visgi lietūs labiau vargina pietinę Anglijos dalį, o labiausiai Škotiją ar Airijos salą.
- Didžiausi priešai neįskaudina taip, kaip geriausi draugai už nugaros, - sumurma. O aš toliau svajoju...
Prie sekančio staliuko, pilve iššokusiu melionu, vyras susikaupęs skaito, kas kartėmis nepatikliai nužvelgdamas jauną padavėją. Ši, šiurkščiai skalambija puodeliais, kišdama juos į indų plovimo mašiną, pavožia ant įkaitusio kavos gaminimo aparato, ir užsisvajojusi, net nepastebi naujo kliento, stovinčio lyg ant aukštų kojų, jau visas penkias minutes.
Iš kairės du pensininkai tepa skrudintą duoną gelsvu marmaledu, ir angliškai čepsi.
- Nežinau, kažkaip... čia nejauku, - išgirstu Samą tariant.
Eidamas surūkė dvi cigaretes.
Saulėtas skresgatvis rėmėsi šonu į parką. Atsilapojęs "matrixo" paltas, sunkūs rokeriški batai, jis trumpam stabteli užsidėti juodus nuo saulės akinius. Mes plaukiame į priekį.
Tiesiog už žaislų parduotuvės pritraukė spalvingi paveikslai. Naujai įsikūrusią kavinukę supo būrys žmonių. Po pusės minutėlės užėjome į vidų...
Aistruolė