Didžiuliai jurginai – į žvilgsnį, į salę, į veidą,
Kol žodžiai sutinę ir skiemenys dar svetimi:
Šešėliais nykštukų vibruojančioj prieblandoj braidę
Sutriko pamatę, kokie jie didingai gyvi.
Sugrįžom, kur buvę, nes niekur nebuvom išvykę –
Tiesiog susitikom pabūt išsirengę nuogom,
O gal nepozuojant pajust paslaptingąjį Kitą
Ir tapt valandėlę palaiminto būvio – kitom.
O buvo tik vakaras, buvo tik įprastas baras,
Kuriam netikėtai supratom, kad žodžiai tikri,
Kad skaitant Poetą gilu bei sakrališkai gera –
Lyg esmę, lyg gėlą, lyg vyksmą prasmingą lieti.