Gražiai Jadzė savo Petrelį palaidojo, didžiulį paminklą pastatė. O ant jo ilgiausią laišką parašė: kaip jį mylėjo, koks jis jai brangus buvo... „Lauk, mano mieliausias, mano vieninteli, greitai ir aš pas tave ateisiu“, – rašė ji.
       Bėgo metai, o Petras jos nekvietė. „Gal aš tave užrūstinau kartu gyvendama, kad net sapne tu manęs neaplankai?“ – virkavo Jadzė.
        Skundėsi net savo parapijos kunigėliui, kad vyras ją užmiršo. O jai taip liūdna be jo, taip liūdna... Bet šis tik pabarė: „Netrukdyk išėjusiam savo verksmais, gyvenk savąjį gyvenimą  ant žemės“.
        O kaip gyventi, jei nėra kam net žodį pasakyti?..
        Eina vieną rytą Jadzė per kiemą, o širdis kudulkšt – vos iš krūtinės neiššoko: po alyvų krūmu guli žmogus. „O, Viešpatie! – išsprūdo moteriškei. – Gal tai mano Petrelis sugrįžo?"
        Pajudino už peties. Šis tik suniurzgė nepatenkintas ir vėl užknarkė.
        Nieko nelaukdama įtempė Jadzė „Dievo dovaną“ į gryčią, paguldė į lovą, užklostė. Kai šis išsimiegojo – nuprausė, mirusiojo vyro drabužiais aprengė.
        Nuo skanių šeimininkės blynų naujasis Petrelis atkuto, namų žmogum tapo. O ir ko daugiau reikia, kai ant pietų stalo stovi Jadzės parneštas alaus „bambalis“?
        Ir pati Jadzė pražydo. Vaikščiojo iškėlusi galvą ir šypsojosi. Juk pas ją sugrįžo jos vienintelis, jos mieliausias.