O kartais liūdna, slepias žvaigždės už migloto rūko.
Ir nežinai, iš kur tikėtis  debesies, iš kur lietaus.
Kažko nutilo mintys, gal kažko tiesiog pritrūko,
Gal tos vienintelės žvaigždės iš rudenio dangaus.

Kai jos nėra, ir kitos žvaigždės visiškai nešviečia,
Nebėr pašvaistės ir širdy taip sujaukta, sunku.
Sumindžiota, paniekinta ir niekas nebekviečia,
Belieka džiaugtis tuo rudens užkimusiu rūku.

Jei vėjas nešukuotų plaukus, eičiau susivėlus,
Nagais įkibusi į rūką, į išblėsusias žvaigždes,
Gal būt apsvaigus, gal lietaus lašų prigėrus
Mokinčiaus vėl iš naujo aš gyvenimo raides.

Užjaust nebus kam, nors man to juk ir nereikia,
Tik neatimkit rūko šito ir nelieskite rudens.
Tegu po to sumindo, nesvarbu, tegu prakeikia –
Aš vėl uždegsiu žvaigždę ten ant vienišo akmens...

Išeisiu rudeniu plačiu, nualinta žiauraus likimo,
Čigonės burtais netikėjus, tik giliais sapnais.
Pavargusi nuo rūpesčių ir nuo kasdieninio lėkimo,
Išskrisiu vieversiu į rudenį plačiais sparnais...