Vieną rytą kalėjimo viršininkas gavo tokį keisto turinio laišką:
"Gerbiamas viršininke!
Mane pasiekė girdas jus skundžiantis, esą šiais laikais tapo neįsivaizduojamai sunku vesti nuteistąjį per kalėjimo koridorius į vykdymo salę - prie elektros kėdės. Jūs apgailestavote, kad mirtininkai tapo neramūs, bailūs bei aikštingi: tempiami jie klykia, juos tenka vilkti žeme, rankomis, kad ir surištomis, jie stengiasi įsitverti kokio turėklo ar žibinto, be to, dažnas, išsigalvojęs paskutinį gyvenimo kerštą, gviešiasi įkąsti jį stumiančiam žandarui. Regis, tokį elgesį pavadinote "madam Diubari sindromu" ir teigėte, kad būtent dėl jo įsigalėjimo elektros kėdė pamažu netenka savo veiksmingumo, o bausmės vykdymas tampa kančia patiems budeliams.
Tačiau šiuo požiūriu turiu tvirtą įsitikinimą, ir, jei tik nesviesite laiško į ugnį nebaigęs skaityti, viliuosi, jog atkreipsite dėmesį į mano patarimą.
Pati elektros kėdė niekuomet nekinta. Ji yra tas pats ąžuolinis kūnas, mažumėlę pridengtas odos diržų ir metalinių strypų, netgi storas laidų pitonas nuo kėdes atkaltės iki pat įjungimo sverto rangosi amžinybėje sustirusiu, nepajudinamu vingiu. Elektros kėdė yra kalėjimo šerdis, nes visi koridoriai veda į vykdymo salę: kiek beklaidžiotum jų voratinkliu, vis vien galiausiai atsidursi dūzgiančių lempų šaltame geltonyje, prieš neaukštą stačiakampę pakylą.
Jūs - kalėjimo viršininke, žandarų bei naktinių sargų gausybe, taip pat budeli, pasmerktųjų lydėtojai - jokiu būdu negalite susilieti su kėdės pastovumu. Todėl naivūs atrodote išrasdami "Diubari" sindromą ir versdami kaltę vienai mirtininkų kartai. Jūsų tikroji užduotis - pritaikyti lekiančią šiandieną kėdei. O tai turite daryti keisdami visą likusį kalėjimą.
Susimąstykite: ką gi regi pasmerktasis, kai jo į celę atžygiuoja palyda? Rūsčias, rimtas akis, giltine išblyškusį kapeliono veidą ir vienišo fakelo liežuvį, nušviečiantį juodas uniformas. Po akimirksnio jo rankas suriša pilka virve, kapoti žandarų judesiai byloja, jog šią procedūrą kartoja ne antrąjį, net ne šimtąjį kartą ir kad lemtis aiški. Lydimas blizgančių aulinių takto, suspaustas šiurkščių gniaužtų, mirtininkas nuvedamas i vykdymo salę...
Įsivaizduokite akimirkai šią sceną, prisiminkite, kokios kaprizingos, baugščios, neretai vaikėziškos dabarties kalinių sielos ir nėmaž nesistebėsite, kad jos sudreba versdamos šaukti, draskytis ir panašiai nepaklusti.
Iš tiesų parengimą reikėtų atlikti kitaip. Mirtininko turėtų atgužėti linksmi žmonės pulčinelų kaukėmis: tegul jie dainuoja ir juokiasi, ne žodžiu neužsimindami apie elektros kėdę. Nesuriškite mirtininkui rankų; lai pulčinelai apsimeta, kad kalinys priklauso šmaikščiai jų draugijai, lai šokiu veda jį per girliandomis išpuoštus koridorius. Vykdymo salėje pastatykite besišypsantį šelmį: kai nuteistasis žengs pro šalį, tegu šelmis patapšnoja jam per petį - tačiau smagiai, be užuojautos ar padrąsinimo. Ir svarbiausia: be minėtų žmonių bei budelio, salėje privalo būti dar vienas: jis vaikščios aplink kėdę ir pliurps visokius lengvabūdiškus juokelius, kvailus anekdotus. Jis nenustos tarškėti net tada, kai mirtininkas pajus prie nugaros prisiglaudžiant seną ąžuolinę atkaltę, kai odinės juostos priverš riešus prie gruoblėtų ranktūrių. Savaime suprantama: budeliui trūktelėjus svirtį ir smogus elektrai, pajacas bus dar tik įpusėjęs aukai pasakoti paskutinę paikystę."