Emilija (III)

Andreas, gavęs įrašą, tris dienas neišlindo iš tyrimų centro laboratorijos, užsidaręs su keliais bendradarbiais. O Adamas vis tik apsilankė, kaip ir buvo tartasi. Buvo dar labiau nutukęs ir juokavo, kad prarastų Šaliapinišką bosą jeigu sublogtų. Žarstė sąmojus, apibėrė komplimentais Mariną, pradžiugino siaubingos išvaizdos pliušiniu orangutangu Marčelo. Supeikė Andreas paraudusias akis ir sukritusį veidą, pareikšdamas užuojautą Marinai. Bet Marina palaikė vyro pusę. Jai atrodė, kad Emilija paliko per daug sumaišties ir būtų gerai, jeigu kas nors galų gale išsiaiškintų ką visa tai reiškia nesiveldamas į mistifikacijas. Adamas vogčiomis, susidomėjęs žvilgčiojo į Marčelo, tarytum norėdamas ko nors paklausti, be nežinodamas kaip. Galų gale, po vakarienės, liko dviese su Andreas ir pastarasis pakvietė į savo kabinetą. Įėjęs užrakino duris ir išjungė telefoną.
- Kad netrukdytų, - paaiškino nustebusiam Adamui.
Adamas susidomėjęs apžiūrėjo Emilijos bokštą, kurį Andreas pasistatė ant savo darbo stalo kitą dieną po Emilijos išvykimo. Atsargiai palietė plastilininę figūrėlę, papūtė lūpas ir paklausė:
- Siaubinga, ar ne? Spauda tiesiog užtvindyta tų maniakų kliedesiais!
Maniakais Adamas vadino New Age judėjimą aplamai ir Indigo vaikų idėjos skleidėjus ypač. Kartais susinervinęs galėdavo ilgiausiai skųstis Andreas telefonu apie tai, kad Vakaruose per daug religinės laisvės ir kaip jis pavydi kolegoms iš Saudo Arabijos ir Kinijos. Andreas jį guosdavo, kad kaip bepažiūrėsi, visur tas pats šūdas. Per septynerius metus visos hipotezės apie Emilijos fenomeną atsitrenkdavo kaip žirniai į sienas, ir žmonės tiek Vakaruose, tiek kitur, nesulaukdami mokslininkų išvadų, galų gale numojo ranka į viltis rasti racionalų paaiškinimą. Apokalipsės išvakarės, antrasis Mesijo apreiškimas, kolektyvinės sąmonės eros pradžia, kontaktas su ateiviais ir kitos panašaus plauko idėjos kėlė Adamui įsiūčio priepuolius. Tačiau šį vakarą Andreas nebuvo linkęs jo guosti. Susmuko į krėslą ir pavargusiu balsu, atsakė:
- Sėskis.

Adamas suglumęs atsisėdo į antrą krėslą kitoje stalo pusėje. Andreas pastūmė Emilijos bokštą į šalį ir įrėmė paraudusias akis į Adamą. Kiek patylėjęs, tarytum svarstydamas nuo ko pradėti, galų gale ištarė:
- Pameni, nustatėm vieną ryškiausių „Emilijos vaikų“ savybių, kuri juos jungė? Apart pačios Emilijos, be abejo.
- Hmmm... Turi omeny tai, kad jie neužduoda klausimų, prasidedančiu žodžiu „kodėl“? Na, iškėlėm hipotezę kad tai susiję su polinkiu fantazijas priimti kaip realybę. Bet tai ir viskas. Juk kiti vaikai, neužduodantys klausimo „kodėl“, neturi bendrų fantazijų apie Emiliją.
- O kodėl nepažiūrėjus į tai iš kitos pusės? Tarkim, kad yra tam tikras racionalumo slenkstis, kurį peržengęs žmogus gali matyti tai, ko nesugeba žiūrėdamas į pasaulį kritiškai?
- Pala, pala, - susiraukė Adamas, - kurlink tu suki?
- Emilija iš tiesų yra. Bet tuo pat metu jos niekur nėra. Tai, ką vadinam Emilija, nėra fantazija, nėra socialinis-psichologinis fenomenas atsiradęs dėl kokios nors specifinės priežasties, susijusios su mūsų visuomene, ką nesėkmingai bandom įrodyti paskutinius septynerius metus. Mes jos ieškome ne ten kur reikia. Tie maniakai, kaip juos vadini, yra kur kas arčiau tiesos nei mes.

Adamas išsprogino akis, atsikrenkštė ir lėtai ištarė:
- Suprantu, kodėl norėjai apie tai šnekėtis ne telefonu, nes sunku suprasti apie ką kalbi. Mes pastaruoju metu sunkiai dirbam. Tavo šeimoje situacija buvo sudėtinga ir ...
- Man nereikia pasiilsėti, - nekantriai nutraukė Andreas, - pastarąsias kelias dienas tikrai mažai miegojau, tai tiesa. Bandžiau patikrinti vieną hipotezę. Jeigu įrodysi, kad persitempiau, man bus paguoda, Adamai. Priešingu atveju mes turim rimtų problemų. Turiu omeny mus visus.

Adamas apstulbęs žiūrėjo į jį. Galų gale linktelėjo galva. Tiesą pasakius, nežinojo, ką kitą būtų galima tokioje situacijoje dar padaryti. Su Marina pabandys atsargiai pasikalbėti rytoj ryte. Panašu, kad vis tik persitempė. Tuo tarpu Andreas atsuko kompiuterio monitorių į Adamą. Ekrane mirguliavo keletas stulpelių skaičių ir magnetinio rezonanso nuotrauka. Andreas tęsė toliau.
- Prieš savaitę tikrinausi sveikatą. Na, nieko ypatingo, profilaktiškai. Kad įsitikinti, jog nesergu. Ir iš tiesų, paaiškėjo, kad esu sveikas kaip ridikas. Čia matai mano smegenų nuotrauką. O šitą, - jis stuktelėjo klavišą, - padariau vakar.

Adamas kurį laiką stebeilijo į monitoriaus ekraną. Galų gale prisipažino:
- Man trūksta medicininio išsilavinimo. Ką turėčiau pamatyti?
- Aš irgi nesu medikas. Paprašiau anonimiškai palyginti abi nuotraukas onkologinėje klinikoje, Veronoje. Man pranešė, kad paciento smegenų žievėje yra pakitimų. Negalėjo paaiškinti, kas galėjo juos lemti, bet pasak jų, yra akivaizdžių degeneracijos požymių kaktos srityje, kairiąjame pusrutulyje. Taip neproporcingai padidėjęs dešinysis pusrutulis. Skirtumas maždaug trys procentai. Medikai rekomendavo smegenų savininkui atlikti papildomu tyrimus. Paklausiau, kiek laiko reikia, kad įvyktų tokie pakitimai ir man atsakė, kad ne mažiau dvidešimt keturių mėnesių. O skirtumas tarp nuotraukų tik savaitė, Adamai.
- Bet... Kas tave paskatino?... - sulemeno Adamas.
- Padaryti antrą tyrimą? – paklausė Andreas, - Haliucinacijos. Juk Emilijos bokštas nešvytėjo, nufilmuotoje medžiagoje tai matyti. Tuo tarpu tiek aš, tiek visi kiti tėvai juk aprašė Emilijos bokšto švytėjimą. Keista, ar ne? Ir tuomet nusprendžiau, kad verta pasidaryti nuotrauką, - gūžtelėjo pečiais Andreas. - Nusprendžiau be jokio racionalaus pagrindo. O dabar rekomenduosiu, kad tai padarytų visi „Emilijos vaikų“ tėvai. Tu neprieštarausi?

Adamas atsistojo, nusisuko, susikišo rankas į kišenes ir nuėjo prie lango. Tamsoje šmėkščiojo švyturys kitame ežero krante. Pasigirdo, tarytum būtų tyliai atsidariusios durys ir žingsniai, tolstantys koridoriumi. Lyg Andreas būtų išėjęs iš kabineto. Norėjo atsisukti, bet Andreas paklausė:
- Ką galvoji?
- Tai... Tai gali būti tiesiog sutapimas, - žiūrėdamas pro langą atsakė Adamas.
- Žinai, po tos nakties kartais jaučiuosi suvokiantis daugiau, nei paprastai, - toliau tęsė Andreas, - nežinau, kaip tai paaiškinti. Pavyzdžiui, vakar pasijutau, lyg girdėčiau Mariną sakant Marčelo, kad padėtų jai nustumti karutį nuo takelio, nors tuo metu pats buvau laboratorijoje. Grįžęs paklausiau, kaip sekėsi ir Marčelo išdidžiai pasigyrė, kad padėjo mamytei darbuotis gėlyne ir pats vienas nuvežė karutį nuo takelio. Pamaniau kad sutapimas. Bet vėliau... Tiek to, pats pamatysi. Jeigu kitų tėvų tyrimo rezultatai atitiks mano, mes turėsim statistiškai patikimus duomenis. Ir aš turiu idėjų, ką tai galėtų reikšti.
- Ir ką gi? – mašinaliai paklausė Adamas.
- Invaziją.
- Ką tokią? – Adamas atsisuko į Andreas ir kone nukrito ant grindų, nes kojas tarytum pakirto. Andreas kabinete nebebuvo. Krėslas tuščias, durys praviros. Kaktą išmušė prakaitas.

- Matai, ką turiu omenyje? – pasigirdo Andreas balsas tarytum iš niekur, - galiu su tavim kalbėtis per atstumą net nepraverdamas burnos. Dabar esu virtuvėje, nuėjau pasiimti grapos butelio. Jei netiki, ateik ir pasižiūrėk. Keisti sugebėjimai, ar ne?

Adamas grįžo prie stalo ir susmuko į savo krėslą. Po kelių minučių tarpduryje pasirodė Andreas su atkimštu buteliu ir kaltai šyptelėjo:
- Atleisk, drauguži. Turėjau taip pasielgti, antraip mūsų pokalbis būtų pernelyg vienpusiškas. Ar dabar jau galėtumėm rimtai pasikalbėti?

Adamas, jausdamasis, lyg sapnuotų, linktelėjo galvą. Andreas atsisėdo į savo vietą ir tylėdamas pripildė taures. Stumtelėjo vieną Adamui. Jis neklusniais pirštais paėmė ją į ranką ir užsivertė. Gerklę nudegino, ištryško ašaros, bet atsitokėjo. Tada ištarė:
- Bet prieš tris dienas, kai kvietei mane atvažiuoti, juk negalėjai nieko panašaus įtarti!
- Aš ir nežinojau, kad viskas taip pasisuks. Turėjau idėjų, bet visai kitokioje srityje. Pavyzdžiui, kad turim reikalų su užkoduotu pranešimu. Iš kur nors. Irgi beprotiška idėja, mes ją atmetėm prieš penkerius metus, pameni?

Admas linktelėjo galvą. Prieš penkerius metus iš tiesų buvo kilusi tokia hipotezė, bet ji buvo tokia egzotiška, kad tarptautinė ekspertų komisija juokaudama nusprendė ją atidėti kritiniam atvejui, jeigu nepavyktų surasti kur kas proziškesnių fenomeno priežasčių. Dabar, žiūrėdamas į Andreas, nesijautė galintis juokauti. Ištiesė taurelę, Andreas ją vėl pripylė ir tęsė toliau:
- Kitą dieną po to, kai padariau savo smegeninės nuotrauką ir gavau nedviprasmišką onkologų atsakymą, nusprendžiau patikrinti mūsų seną idėją. Deja, kol kas atsakymo neturiu. Elzekeris su savo matematikais krapštosi antra para, sako, kad kažkas dėliojasi. Tos giesmės įrašas, kurį pavyko nufilmuoti Vilniuje, moduliuoja trijų pustonių intervalais aukštyn ir žemyn nuo pagrindinės gaidos. Šešios natos, šešios Emilijos bokšto spalvos. Nusprendėm patikrinti, gal rasim kokius nors dėsningumus tap giesmės ir piramdiės kaladėlių sekos. Ar vis dar manai, kad esu beprotis, Adamai?
Adamas išgėrė taurelę, pastatė ją ant stalo ir sumurmėjo:
- Nežinau.
- Suprantu, kaip jautiesi. Man pačiam visa tai kelia siaubą, bet sugebu tvarkytis kol kažką veikiu. Blogiausia vakarais, kai bandau užmigti ir į galvą lenda mintys, todėl stengiuos kuo mažiau miegoti. Ilgai taip nepratempsiu, reikės pradėti gerti migdomuosius. Taigi, nespaudžiu tavęs. Bet padarykim tėvų smegenų tyrimus, Adamai. Bent pradžiai. Jei pasitvirtins mano spėjimas, turėsim į ką remtis. Kažkodėl neabejoju, kad ne mano vienintelio smegenyse vyksta pakitimai.

Adamas linktelėjo galvą.
flaxas