Tu tikėk,
aš ateisiu pavasarį ankstų
Su alsavimu beržo niūraus.
Atsisėsiu šalia. Prisiglausiu...
Tegu skruostai bijūnais nuraus.

Tu tikėk,
susitiksime vasarą karštą,
Saulė šoks po jūros bangas.
Aus klevai nežinomą raštą...
Ir žinok, tik žinok,
jog tai aš.

Tu tikėk,
kad ir rudenį vėlų
Aš atskrisiu su gervių klyksmu.
Pasigavusi paukščio sušalusio gėlą,
Atsiliepsiu tavyje su skausmu.

Tu tikėk,
nors pūga siaus už lango
Ir šiaurys langines vis draskys.
„Jos nebėr", – netikėk,
jei sakys!
Aš ateisiu pavasarį ankstų...