Andreas pastėro. Stengdamasis, kad nesudrebėtų balsas, paklausė:
- O kur ji iškeliauja?
- Ten, kur jos nėra, - nusijuokė Marčelo ir išbėgo iš kabineto.
Andreas atsisukęs palydėjo jį akimis ir virpančiais pirštais pamasažavo smilkinius. Nusiraminęs paėmė į rankas telefono ragelį, bet vėl padėjo atgal. Jautėsi kaip išdavikas, nors puikiai suprato, kad oficialiai Marčelo yra lygiai toks pats tiriamasis, kaip ir kiti. Oficialiai.... Galų gale ryžtingai pakėlė ragelį, surinko specialios linijos numerį ir automatiniam atsakovui pranešė apie naują motyvą Emilijos projekte. Kitų, bendras fantazijas patiriančių, vaikų tėvai irgi praneš apie pokyčius. Žinoma, tik tie kurie norės. Didžioji dalis paprastai pranešdavo, nes vaikai sugebėdavo tas pačias istorijas pasakoti skirtingai, ir nuolatos supainiodavo subjektyviai nusiteikusius tėvus. O čia, plikas nuogas, niekuo nepridengtas pranešimas apie tai, kad Emilija iškeliauja.

Andreas padėjo ragelį. Artėja vakarinės pasakos metas. Pasakos - tai suaugusių pasaulio taisyklių kodas vaikams? Mintis tikrai nėra nauja, nelinksmai mąstė Andreas. O pasakos apie Emiliją – vaikų pasaulio taisyklių kodas suaugusiems? Kokias, po velniais, taisykles suaugusiems gali sugalvoti ketverių metų pypliai? Moralą apie sauskelnių įtaką vaizduotei, užkoduotą trigubos spiralės bokšte? Kai apnikdavo tokios mintys, žinodavo, kad geriausia uždaryti kabineto duris, išjungti telefoną ir pasinerti į ledinį ežero vandenį. Taip ir padarė.

Skaitė „Merę Popins“. Prieš tai Marina išvyko į naktinį budėjimą, pabučiavusi Marčelo į viršugalvį ir pakuždėjusi jam kažkokią paslaptį, nuo kurios berniuko skruostuose išdygo duobutės. Vėliau nemirksėdamas klausėsi pasakojimo apie tai, kaip Džonas ir Barbara mokėjo paukščių ir daiktų kalbą. Klausėsi tyliai ir nė karto nepertraukė. Andreas nemėgo istorijų apie Merę Popins, nes ekstravagantiškos vaikų auklės charakteris su neabejotinomis narcisizmo priemaišomis visiškai nesiderino su žmogaus, kurį gali mylėti vaikai, paveikslu. O Marčelo ji patiko. Galbūt, spėjo Andreas, slysdamas pasakojimo eilutėmis, ne tiek pati Merė, bet tai, kaip ji pakeičia pasaulį aplink vaikus. Emilija ir Merė turi kažką bendro. Viena atkeliauja kai papučia rytų vėjas ir išskrenda kai jis pasisuka iš vakarų, o kita, kai vaikams sukanka ketveri metai ir palieka ramybėje, kai sueina septyneri. Abi elgiasi, tarytum augančio žmogaus intelektas būtų... Andreas nebaigė savo minties. Kaip galėdamas ramiau baigė skaityti, palinkėjo Marčelo labos nakties ir užgesino šviesą. Tik vėliau prisiminė, kad vaikas nieko neatsakė. Būtų tikrai atkreipęs dėmesį, bet tą akimirką jį užvaldžiusi mintis neleido prasibrauti jokioms kitoms.

Jis nuskubėjo į kabinetą ir įjungė telefoną. Mineapolyje buvo rytas, Adamas atsiliepė žvalus ir gerai nusiteikęs:
- Andreas, mano drauge! Kaip tu laikaisi!? – sududeno į ragelį. Projekto koordinatorių Šiaurės Amerikoje pravardžiavo Šaliapinu. Adamas, karštas operos gerbėjas, paikai didžiavosi savo pravarde.
- Šiaip sau, - atvirai prisipažino Andreas, - turim antrą nukrypimą. Šį kartą verbalika. Bent jau tikiuosi, kad neklystu.
- Štai kaip! – šūktelėjo Adamas, - pas mus pranešimai turėjo pirma pasirodyti. Nors ne, Europoje netrukus pasakų prieš miegą metas. Ar esi tikras, kad tai naujas motyvas? Viešpatie, septynerius metus nesugebam susitvarkyti su tuo, ką turim, o dabar dvi naujienos viena po kitos!
Andreas atsiduso. Adamas susigriebė ir jau be teatrališko patoso sududeno:
- Atleisk, drauguži, atleisk. Vis pamirštu, kad Marčelo tavo vaikis. Beje, kaip tavo šeimyna? – Adamas skubotai pabandė pakeisti pokalbio kryptį.
- Atvažiuok ir pamatysi, - atsakė Andreas, - seniai lankeisi.
- Kurgi ne, tu ne blogiau už mane žinai, kas vyksta dėl penki šimtai tryliktos kaladėlės. Imsiu aš tau ir atvažiuosiu viską metęs dabar, kai laukia dar vienas nukrypimas!, - grįžo į operos fantomo rolę Adamas.
- Manau, kad viskas baigsis anksčiau, nei tu įsivaizduoji. Net nepaklausei, ką man papasakojo Marčelo, - nutraukė Andreas.
- Taaaip?
- Emilija rytoj iškeliauja namo. Štai tau naujas motyvas.
- Hmmm... pernelyg tiesmuka, - nutęsė Adamas.
- Kertam lažybų: jeigu po dviejų dienų Emilija išnyks iš vaikų fantazijų, tu atvažiuoji pas mane. Jeigu ne, aš keliauju pas tave į miškus.
- Keistos lažybos. Juokdarys! – sukikeno Adamas.
- Adamai, aš rimtai. Man reikia su tavimi pasikalbėti akis į akį, - atsakė Andreas.
- Oho!
- Man reikia matyti tavo reakciją, kai kalbėsiu. Nes tai, ką galvoju, pačiam atrodo beprotiška.
Adamas kurį laiką tylėjo. Po to krenkštelėjo:
- Nepažinočiau tavęs, drauguži, numočiau ranka. Eeee, šiandien antradienis...- pasigirdo verčiamo kalendoriaus šnaresys, - net jeigu Emilija neiškeliaus, aš pas tave terasoje penktadienį mielai išgersiu taurę Trentino raudonojo. Tinka?
- Ačiū, Adamai.
- Tu mane intriguoji, senas varliaėdi! Kas, po velniais, nutiko? Bent užuominą kokią pametėk, ar ką?
- Varles ėda Rene, Adamai, - šyptelėjo Andreas, - aš kabinu ant ausų makaronus.
- Tikrai? - apsimestinai nustebo Adamas, laikydamasi senos bendravimo tradicijos, - Ką gi, ruošk savo makaronus. Ciao, drauguži!
- Ciao.

Adamas atvažiuos, tuo Andreas neabejojo. Įjungė kompiuterį. Emilijos namo modeliai, pasakojimų analizės, apklausų statistiniai tyrimai, prielaidos, atmestos hipotezės. Adamas teisus - septyneri metai daužymosi į sienas. Karštligiškai vartė tyrimų ataskaitas ieškodamas menkiausios užuominos, bet, kaip ir reikėjo tikėtis, nerado. Vadinasi, jis bus tas kvailys, kuris rizikuos savo reputacija. Adamas galės įvertinti jo galimybes neprarasti veido. Galų gale, visiškai išsekęs, nuslinko į lovą ir griuvo kaip pakirstas.

Pabudo lyg kažkas jį būtų iš miego traukęs. Tarytum, iš gilaus šulinio – sunkiai, bet atkakliai. Praplėšė akis. Kambaryje buvo tamsu. Apspangęs žiūrėjo į blyškų lubų kvadratą, bandydamas susivokti. Palengva suprato, kad kažkas jį pažadino, kažkoks garsas. Neįprastas garsas. Svetainėje kabėjo senas švytuoklinis laikrodis, sodriai mušantis valandas, bet visa šeima buvo prie jo pripratusi lygiai taip pat, kaip gyvenantys didmiestyje pripranta prie nuolatinio automobilių gaudesio ir jo nebegirdi. Ne, jį pažadino svetimas šitiems namams garsas. Tačiau kuo ilgiau laukė, tuo tyla atrodė įprastesnė. Matyt, kažką susapnavo, nors buvo tikras kad pabudo iš gilaus ir kieto miego. Akys nejučia sulipo, apėmė alpulingas snaudulys. Ir tada išgirdo. Išgirdo taip, kad per nugarą perbėgo skausmingas šiurpas.

Garsas prasidėjo ūmai. Gerkliniu balsu, suspaustu iki nenatūralaus vibrato, kažkas traukė vieną gaidą, moduliuodamas aplink ją pustoniais, grįždamas atgal į tą pačią tonaciją, vėl pabėgdamas, vėl grįždamas. Pamažu atsirado ritmas, įsipinantis į moduliacijų piešinį ir sustiprinantis perėjimus iš vienos tonacijos į kitą. Andreas kažkur buvo girdėjęs tokį dainavimo būdą, bet išgąstis neleido prisiminti kur. Nes tas „kažkas“ galėjo būti tik Marčelo, daugiau namie nieko nebuvo. Prisiminė, kad rytoj iškeliauja Emilija, o „rytoj“ galėjo reikšti ir „šiąnakt“. Ta mintis kaip katapulta išsviedė jį iš lovos. Pakeliui pačiupęs chalatą išėjo į koridorių ir patraukė balso link.

Marčelo kambario durys buvo šiek tiek praviros. Andreas, nepaisydamas vaikščiojančio po nugarą šiurpo, sugebėjo nusistebėti, kad mažo vaiko gerklytė išspaudžia tokį stiprų garsą. Giesmė nutrūkdavo tik akimirkai, kuomet reikėdavo įkvėpti oro, ir vėl nenumaldomai atgimdavo su gaivališka jėga. Atsargiai pravėrė duris. Tai, ką pamatė, pakirto kojas. Marčelo gulėjo lovoje susisupęs į kokoną, aukštielninkas, įsmeigęs plačiai atmerktas akis į lubas, ir plačiai išsižiojęs dainavo. Kambarys tviskėjo įvairiaspalviais atšvaitais, pulsuojančiais per lubas ir sienas. Švytėjo piramidė, stovinti ant grindų, gale vaiko lovos. Nuo jos papėdės bangomis bėgo baltos juostos, kilo į viršūnę susitelkdamos smaigalyje, kur staiga sušvisdavo visomis vaivorykštės spalvomis, lyg būtų perleistos per prizmę. Andreas pakerėtas žiūrėjo į ryškią, giesmės ritmu pulsuojančią plastilininę figūrėlę, šokančią ant smaigalio tarytum balerina. Tai, ką vaikai vadino Emilijos atvaizdu, švytėjo lyg įkaitintas angliukas. Jis žengė žingsnį į kambarį ir pajuto, kad nebegali priešintis. Traukte traukė prie piramidės. Sveikas protas liepė bėgti lauk, bet kojos neklausė. Žengė dar žingsnį ir susvyravo, lyg kažkas būtų smogęs. Akyse švystelėjo, galva apsisuko. Paskutinis vaizdas, įstrigęs prieš prarandant sąmonę, buvo margaspalvės kibirkštys, srūvančios nuo piramidės tarytum iš laužo vidurvasario naktį.

Atsipeikėjo purtomas už peties. Kažkas jį šaukė laibu balseliu, iš tolo. Palengva atsitokėjo. Nedrįsdamas praplėšti akių bandė susivokti, kol Marčelo balse galų gale pasigirdo pykčio gaidelės:
- Tėte, kodėl nepabundi? Pabusk greičiau! Čia tu tai pastatei?
- Ką pastačiau? – kaip per švitrinį popierių atsiliepė Andreas.
- Bokštą! Tu jį pastatei kai aš miegojau ir pavargęs užmigai?
Andreas praplėšė akis. Gulėjo ant grindų, per kokį žingsnį nuo Emilijos namo. Rytmečio prieblandoje bokštas atrodė toks, kaip ir visada. Nė ženklo nakties fejerverkų. Jeigu nebūtų gulėjęs ant kilimo sūnaus kambaryje, manytų, kad susapnavo vieną įstabiausių košmarų gyvenime. O gal taip ir buvo?
- Tė-te, - nekantriai purtė jį Marčelo, - ką tu čia pastatei?
- Patinka? – miegūstai atsakė Andreas. Nieko nesuprato, todėl nusprendė tempti laiką. Gal jis vis tik sapnuoja?
- Labai! Aš irgi taip noriu mokėti statyti. Išmokysi?
Andreas kurį laiką tylėjo, bet ne per ilgai. Galų gale apsisprendė, kad nesapnuoja. Kambarys Marčelo, viskas, kaip įprasta. Jokių švytėjimų, jokių gerklinių psalmių. Vėliau išsiaiškins, ar neserga lunatizmu. Atsakė:
- Žinoma. O Emilija jau iškeliavo?
- Kas? – Marčelo išsiblaškęs net nepažvelgė į tėvą, - nepažįstu jokios Emilijos. O kas čia? – jis parodė į figūrėlę bokšto viršūnėje.
- Žmogeliukas, - atsakė Andreas, kuo toliau, tuo labiau stebėdamasis. Bet valdėsi.
- Jis gyvena šitame name?
- Taip, Marčelo, jis gyvena šitame name.

O Vilniuje Edvradas tik po antro kavos puodelio susivokė, kad paliko vaizdo kamerą Gertrūdos kambaryje. Vakar, jau po pokalbio su Andreas, turėjo lėkti į mergaitės namus, nes pamiršo atlikti visiškai nesvarbų, jo manymu, testą. Visa laimė, kad Gertrūdos tėvai geranoriškai jį įsileido. Bet buvo susinervinęs, skubėjo, ir paliko kamerą ant stalo prie mergaitės lovos. Niekaip negalėjo prisiminti, ar išjungė. Vėliau paaiškėjo, kad vis tik neišjungė. Dar vėliau paaiškėjo, kad jo išsiblaškymas buvo reikšmingesnis nei visi per penkerius metus pasaulyje atlikti testai su Emilijos vaikais. Vaizdo kamera, visa laimė, buvo palikta veikti ilgo įrašymo režimu ir stovėjo taip, kad gerai matėsi veržlia spirale aukštyn kylantis bokštas.