* * *

Tarp sienų keturių
                                   sparnais ažūriniais
                                        plevena ilgesio plaštakės
                                              ir supasi šešėliuose tyla...
                                                  manęs čionai nėra –

                            aidu miškais lekiu,
                            kur saulės spinduliai,
                            perskrodę miško kūną,
                            įsminga samanų gelmėn –
                            o iš tenai versmė gaivi
                            kamienais medžių, šakomis    
                            aukštyn į dangų trykšta –
                            ir skleidžias pumpurai žali –
                            auksiniam rudenio kely
                                      ir  vėl
                                                 girdžiu
                                                          aš  tavo  juoką...
Vėtrungė