Stalinės lempos šviesa
Trečiojo asmens nebuvimas kartais baugina, erzina. Bet kaip bežiūrėsi – aš esu vienas ir jokio metraštininko vaidinti negaliu. Ypač jei kalbu pats apie save. Pačiu gryniausiu pirmuoju asmeniu.
***
O kalbame apie dvylikos aukštų namą. Penktame aukšte buvo (ir tam tikra prasme yra iki šiol) mano senelės butas. Jame man teko garbė praleisti daugelį džiaugsmingų savo gyvenimo akimirkų. Sėdėdamas svetainėje ant minkšto senelės kilimo aš ir verkiau, ir krykštavau iš džiaugsmo... Tikrai nemeluočiau, jei sakyčiau, kad beprotiškai fantastiškai mylėjau ne tik savo senelę, bet ir tą butą. Tarp tų sienų aš pirmą kartą atradau Džordžą Orvelą, gulėdamas ant spyruokliuojančio lovos čiužinio ir versdamas puslapį po puslapio pasikliaudamas blankia lempos šviesa. Iš to buto balkono aš dažnai stebėdavau fejerverkus per naujuosius metus... Tame bute aš valgydavau močiutės darytus cepelinus (paruoštus baltarusišku metodu), žiūrėdavau labiausiai į vaikišką sąmonę įstrigusius filmus, žaisdavau Final Fantasy X.
Bet savaime suprantama, kad visko, kad ir kaip norėčiau, aš neišreikšiu... Tai neįmanoma misija. Aš nežinau, kaip būtų galima sutalpinti visą save į nuosavą kūrinį, kartu su visomis vaikystės fantazijomis, išgyvenimais, pasakomis. Tačiau vis tiek... Atsimenu, kaip gulėdavau kairėje lovoje, o senelė – dešinėje ir mes iki man užmingant kalbėjomės apie antrąjį pasaulinį karą, kurį jai teko išgyventi, apie mano smulkučius gyvenimo džiaugsmus apie tai, kaip viskas pasikeitė. Po galais aš, dar vaikas, ir ji, gyvenimą pragyvenusi moteris. Peržengęs savo kūdikystės slenkstį, išmokau rusų kalbos ir, blynas, kaip džiaugiuosi. Vien todėl, kad galėjau susikalbėti rusiškai su savo senele, tos kalbos mokytis vertėjo. Ir man augant mūsų naktinių pasišnekusių temos rimtėjo, aš eidavau gultis vis vėliau ir vėliau... Ir vis dažniau ji užmigdavo pirma. O dar vėliau dažnai pasitaikydavo, kad man atėjus – ji jau miegodavo. Tada tekdavo migdyti save nuosavais įspūdžiais, mintimis. Kaip aš išmokau daryti gyvendamas su tėvais beveik visada vienas. Vienas lauke, vienas savo kambaryje, vienas su knyga... Jaučiausi truputį nusikaltęs, galbūt senelė liūdėjo. Galbūt pavydėjo mano dėmesio knygoms, meniniams filmams, kompiuteriniams žaidimams, turintiems prasmę arba kurtiems japonų. Galbūt jai darydavosi liūdna, kai puldavau jai atpasakoti šviežius įspūdžius, kurių susirankiojau čia pat – iš knygos ar kokio filmo. Ji buvo pirmoji, kam girdint sukritikavau penktąją Hario Poterio dalį, pirmoji, kuriai papasakojau apie savo nerimą dėl tėvų santykių. Užtai aš buvau pirmasis, kuris pastebėjo, kad senelė ima vysti... Labiausiai liūdėjau per laidotuves. Mažiausiai verkiau, bet daugiausiai liūdėjau. Už tai dabar, kai po jos mirties prabėgo kažkiek metų, aš kartas nuo karto apsiverkiu, suklumpu ką nors bedarydamas ir apsipilu ašaromis. Taip man jos būna gaila, taip gaila tų prabėgusių akimirkų... Lygiai taip kartais užsimerkiu ir, atrodo, gyvenu iš naujo. Ima rodytis, kad siela mandagiai atsiprašo ir grįžta į tas aplinkas, kurias išgyvenau kažkada seniai seniai. Kažkas man kužda į ausį, kad viskas reliatyvu, kad galima grįžti kur nori ir kada nori, kad nėra tokio žodžio „seniai“. Aš vėl mintyse sėdžiu šalimais senelės, vėl valgau jos keptus blynus su dešrelėmis, sūriu bei kečiupu, vėl juokiuosi iš to, kaip jį vadina kečiupą, ir jaučiu, kaip, po perkūnais, man buvo gera tada gyventi. Jaučiu, kaip berašant ima sunktis iš akių ašaros, kaip imu prisiminti, kaip atrodė tos tikrosios vertybės. Ir KAIP aš jas dabar skubu vertinti, branginti, kai jau viskas pakeliui į užmarštį. Į užmarštį...
Atsimenu, kaip taip gulėdavom su senele skirtingose lovose, kai jas skyrė kelių metrų tarpas, ir šnekėdavomės. Ir nieko – kartosiu ir kartosiu – nieko nereikėjo. Nieko prašmatnesnio, nieko minkštesnio atsigulti ar saldesnio užvalgyti. Toks kokybiškas (atsiprašau už netinkamai pavartotą žodį) gyvenimas... Arba jei atsibusdavau staiga anksčiau, kokią trečią ar ketvirtą ryto, senelė keldavosi ir eidavo išvirti man arbatos su pienu. Ir tą gėrimą vadindavo vienu žodžiu, kurio nėra lietuvių kalboje. Ir aš džiaugiuosi, nes tu ar Jūs, kaip skaitytojas, nesugebėsi / nesugebėsite pasiimti iš manęs visko visko, vis viena manyje liks kažkas. O aš, beje, gerdavau tą arbatą su pienu godžiai, pasigardžiuodamas, minėjau senelę mintyse geru žodžiu. Džiūgavo širdutė, maža vaiko širdutė, kad manimi kažkas rūpinasi, kad paduoda atsigerti, kad vos pramerkus akis pramerkia kartu su tavimi. Ne angelas sargas, ne. Geriau!! Mylintis žmogus. Po to guldavomės abu vėl į savo lovas ir ilgai žiūrėdavome į dvylikaaukštį priešais ir aš sakydavau: „O, žiūrėk, senele, ten dar dega šviesos pas kažką...“ O ką jie daro? Taip klausdavau nebyliai ir savęs, ir jos. O gal ir tų žmonių, kurie ten kažką kažkada darė. Gal sėdėjo prie stalo, nerimavo dėl artimo gyvybės, o galbūt tiesiog jiems nesimiegojo, gal jie kėlėsi pavalgyt, pabūt su savimi iš ankstaus ryto. Senelė stebėdavo tuos geltonus langus drauge su manimi, matyt suprato mano nuostabą, sekė mano mintis. Man tai patikdavo. Tai visuomet būdavo kažkas savito, kažkas, ko, turbūt, nedarė nė vienas mano bendraamžis. Ir... et. Aš ir mano senelė. Mes būdavome du žmonės, atskirti nuo pasaulio minčių, ankstaus ryto, tų geltonų langų tamsoje skęstančio dvylikos aukštų namo sienoje, mes būdavome du laisvi žmonės, stebintys kažkokį namą. Ir kaip aš iki šiol žaviuosi tais Chruščiovo sumanytais blokiniais namais. Po galais, aš jį myliu už tai... Nežinau, kaip galima paaiškinti savo teigiamas emocijas, kai miegi naktį ir jauti, kad iš visų pusių viename name be tavęs miega arba klausosi nakties tyloje daugiau nei vienas žmogus. Senas, jaunas, naujai gimęs... Visi jie čia, netoliese tavęs. Tu gali šaukti iš laimės ir jie tave išgirs. Nustebę atrodys, bet išgirs. Gali klykti agonijos pilnu balsu, mėtyti savo brangintus daiktus, daužyti juos į sieną – kaimynai – taip mes vadiname tuos kitus žmones – tave išgirs. Jiems parūps.
Kartais mirštu, kaip man gera. Kaip gera, kad buvo toks žmogus mano gyvenime, kurį aš mylėjau pakankamai stipriai, jog po to galėčiau lieti ašaras be jokios kitos pateisinamos priežasties.
Taip, ilgiuosi visko, kas prisikaupę mano atmintyje. Ir kuo toliau, tuo stipriau ilgėsiuosi... Gal kvailys aš ir nesupratingas, bet... Bet. Lai lieka tas „bet“ jums, nebereikia man jo. Tik kiekvieną kartą prieš darydamas ką nors, aš nepamirštu įjungti stalinės lempos. Ačiū tau, Rudenie, jei skaitai dabar tai. Tavo ankstyva tamsa išryškina mano stalinės lempos šviesą jau po šeštos valandos vakaro, ir taip kažkas ją pamato, pastebi. Tegul galvoja, kad aš rašau knygą arba atlieku eksperimentą, lai mano, kad stalinės lempos šviesoje žudau žmogų arba bandau prisigėręs surasti dar vieną pilną butelį. Dažniausiai apie tai net negalvoju, tiesiog palieku įjungtą lempą. Ji byloja pati už save. Kaip nekalta žaltvykslė.