Tik bobų vasara...
Kai laikas pasisuka į bobų vasarą,
tu neturi su kuo pasidžiaugti.
Sėdi į krėslą ir mezgi.
Tau gūdu, lyg būtum pasiklydusi girioje.
Tu gailies, kad vienatvę visą amžių gyrei,
nesulaukdama tos vienintelės meilės didelės.
Bet ji atėjo. Atslinko slėniais rugsėjo,
pastovėjo priemenėj, numetė kažką
ir... išėjo.
Tu pradžiugai – tai ji!
Ta išsvajota mano meilė!
Deja, tai buvo tik bobų vasara...