Čia vytautinių kryžių žemė –
Prasminga pažiūrėt į juos.
Kiti pasako – jų nedaug,
Gal vienas, kitas aukštą erdvę
Dviem skersiniais remia,
Kad tai, kas šventa,
Neiškristų iš žmogaus.

Žiūriu iš tolo Margionių padangėj,
Ir net skaudu –
Ten vytautinis kryžius skraido!
Keliu kepurę nuo galvos,
Širdim apglėbęs tuos,
Kas jį aukštai dangun iškėlė.
O tėve, kiek daug kryžių pastatei!
Bet va, be vytautinio pasiliko
Tavo –
          mano –
                     mūsų Šklėriai.

Ir bakstelėjo sieloje
Ne lyg lazda
Tamošius skaudžiai trenkė.
Bet ne.
Tai varnas krankė:
– Nejau pasaulio pabaiga?
Kvailių daug visokiausių
Net šiame krašte,
Bet ačiū tau, dzievuli,
Va tokių lig šiolei
Dar nebuvo čia.

Ir nuo peties nuskridęs,
Prie Tamošiaus tūpė.

– Kalbėk, seniausias…
Negi nežinai, kad būna –
Neranda sūnūs net savam kieme
Tėvų ten pastatytų kryžių.

O, varnai, skaudžiai tu kerti,
Įvertęs vakarą į atmerktas akis.
Skaudi tiesa suplėšo laiko skraistę –
Iš nuotraukų senų,
Iš užmiršties,
Anapilį palikęs,
Grįžta Šklėrių sodžius.
Ir Dieve, ką regiu! –
Tėvulis vytautinį neša.

Atleisk man, tėve.
Varnai, nežinau,
Ar daug kvailių randi Šiliniuos esant,
Tačiau pradėjęs juos skaičiuoti,
Pažymėk mane pirmuoju.
Bėda, kuomet žmogaus akis
Skaudi tamsa pagauna,
Kuomet tik medyje
Išmokęs pamatyti kryžių.
Per visą Vilniaus kraštą,
Per lenkmetį ir Šilinius,
Per Vilniaus Lukiškes,
Kalėjimus Gardine
Tėvulis vytautinį neša.