Sušluoja vakaras žingsnius
į kubelius su šiferio pastogėm.
Į pėdsakus žemėj įkritęs lietus
šįmet tikrojo veido net neparodė:
       nebarbeno į stiklą skaidriu kumšteliu,
       nerašė lange vandens gijom...
       Tik gedulo juostoj įrašęs metus,
       pakvipęs sakais ir lelijom,
                    n u l i j o
kitu lietumi, kurį skauda,
kurio debesys net neaugino.
Už ką dangus šitaip baudžia,
gal tik Aukščiausiasis žino...
Priimk mūsų rudenį tokį.
Juoda spalva prisiglausim.
Išgyventi mus juk išmokei,
O gyventi toliau dar išmoksim...