Kampai samanom apkamšyti –
Miško fėjų juoku ir ašarom –
Amžinybės moliu užsagstyti.
Vijoklių lynais meistro pėdsakai –
Paslėpti, nutrinti, užtapyti...

Rankos gręžias į kietą betoną.
Vėjų trojos arklys
Muistos už sienos,
Giliadugnėm pasagom žvangina...
Laukia savo nakties.

Kam pristatėm tiek daug karių
Žvaigdžių šviesai iškirpti?!
Glaudžiamės – slepiam gyvąsias smiltis
Nuo negandų jūros anapus
Mūsų Didžiosios kinų sienos.

Ir vis dar statom –
Plytą klijuojam prie plytos –
Nepaisydami kriokliu krentančio trupėjimo –
Tveriamės, kad kulkos praskrietų ar atsimuštų –
Kažkur toli. Tolstam vienas nuo kito.