Eitont iš šuokiu
Nu kalnieliu snėiga bėng jau nuvarītė –
Dėinas daruos švėisės nu pat onkstė rīta.
Naktėis sīvā tīlē par snėigus sruovena
Takelio pragriaužto i griuovieli sena.
Barbė vėina pati trauk nomėi iš šuokiu –
Sāmuonie vaidenas nuotėkē vėsuokėi.
Stūgau senū metu ėlgesingas pūgas
Ė šėrdės kāp tešla īr tarsi prarūgus.
Skaudē jau nebdraska meilės smarkės vietras,
Nu šėrdėis žėidelē senē nuravietė.
Ne, ne skausmā širdi anā dabā varsta,
Ėlgės anā metu, kor senē išbarstė.
Klausuos naktėis balsū, ėlgesio išsklīdus
Ė širdie keruojės nelauktė pavīdā.
Būtom ne pro šali, kam snėigė sustuojos,
Pasidžiaugtė jaunū gražēs vasaruojēs.
Mergės, vaikē joukas, īr garsās ištvėnė,
Kāp opaliu pėvas jau pavasarėnės.
Ė i Barbė kiaurā plūst tuos švėisės sruovės,
Kor lėkėms par laika daug vėskuo sukruovė.
Tik žmuogaus pasaulis īr kėitā imūrīts –
Anou vuos pajodėn mielsvas jausmū borės.
Lai svajuoniu mėglas sokoriou po širdi
Jaunū žmuonių balsus skombontius išgėrdos.
Lai anėi pašielstas, Barbė ēs i luova
Su jaunīstės vīlēs širdi apsipluovus.