II

Mantas netikėtai, laikrodžiui rodant pirmą valandą nakties, išpiltas prakaito, pabudo. Jis lovoje gulėjo vienas. Mantas palengva atsisėdo ant lovos ir kojas nuleido ant šiltos kiliminės dangos. Jo smilkiniais varvėjo sūrūs prakaito lašeliai. Mantas staiga sutriko, kad nebeprisiminė apie ką sapnavęs prieš pabusdamas. Jis sėdėjo ant lovos ir spoksojo į paveikslą kabantį ant sienos. Jame gerai matėsi bėgantis mažas berniukas per didelį rugių lauką ir nešantis ką tik iškeptos duonos riekę. O už laukų ir už to vaikio nugaros stūksojo didelis namas. Lyg sena vila. Tas paveikslas visąlaik patiko Linai, bet Mantas buvo abejingas jam. Jis niekada per daug nesidomėjo meno kūriniais. Žinoma, jam patiko skaityti apie menininkų autobiografijas, domėtis kaip pasaulyje yra vertinami garsiausi meno kūriniai, bet niekada nesigilindavo į smulkmenas. Mantas gerai žinojo Leonardo Da Vinčio darbus, Pikaso ar Viktoro Hugo, kuris pastaruosius savo kūrinius visada slėpė, kad tik jo romanai nenublanktų.
Mantas atsistojo ir spėjo pagalvoti, kad Lina galop bus nusigėrusi ir pasilikusi nakvoti pirmame aukšte. Jis nė neįsijungęs šviesos patraukė laiptų link, o po to jais nusileido į pirmąjį aukštą. Tiesiu taikymu nupėdino į svetainę, kur tikėjosi išvysiąs merginą gulinčią ant vienos iš dviejų sofų, esančių kambaryje. Bet kai įsižiebus šviesai akys apsiprato prie ryškios šviesos, Mantas sutriko. Linos nebuvo. Kambarys atrodė sujauktas. Matėsi išmėtytos pagalvėlės, prieš tai būdavusios ant sofų. Greitai apsidairęs jis išvydo šukes, nukritusias prie stiklinio staliuko kojų. Mantas ėmė nerimąstingai dairytis Linos. Greitai išlėkęs iš svetainės patraukė į virtuvę, kur galbūt mergina galėjo užmigti prie stalo, bet ir ta mintis pasirodė esanti klaidinga. Virtuvė atrodė po senovei. Darbo stalas stovėjo tvarkingas išskyrus ant jo išlaidytus peilius, kurie šokiravo Mantą, vien nuo minties, išdygusios jo galvoje ir vis sparčiau įsišaknijančios. Jis bijojo to, ką girta ir gyvenimu nusivylusi mergina galėjo sau iškrėsti su vienu iš tų įrankiu išbarstytu ant virtuvės stalo. Mantui nevalingai drebėti pirštai. Jis greitai apsisukęs, vos neparklupęs kai koja užkliuvo už taburetės, nuskuodė į vonios kambarį. Bet ir ten nieko! Kur mergina? Mantas sutrikęs atsisėdo tarpduryje. Jis negalėjo suprasti, kur jo mergina, kuriai jis vis niekaip nepasipiršo. Dar prieš avariją jis ketino tai padaryti, bet tik tada, kai ji viską sužinos apie jo praeitį. O po avarijos jau neberado tinkamos akimirkos. Mergina dienomis būdavo darbe, naktimis dažnai glausdavosi prie niūniuojančio Manto arba tiesiog atsidavusi alkoholiui ir visiškai nusigėrusi gulėdavo ant sofos.
Staiga Mantas pašoko ant kojų ir nuskuodė prie laidinio telefono. Nukėlęs ragelį surinko mylimosios mobilaus telefono numerį.
- Pakelk! – sušuko jis į ragelį, bet iš jo sklido tik signalas, kuris reiškė, kad adresato telefonas tikrai skamba. – Nagi!
Išlaukęs keliasdešimt minučių ir netgi kelis kartus padėdamas telefono ragelį atgal, o po to vėl surinkdamas numerį, Mantas galiausiai nusivylęs paleido ragelį iš rankų. Žalsvos spalvos aparatas atsitrenkė į grindis sukeldamas duslų bumbtelėjimo garsą. Manto kairiosios akies kraštelis nevalingai trūkčiojo. Lūpos krutėjo, lyg murmėtų paslaptingą užkeikimą. Rankos nenumaldomai taršė plaukus, o pats vis sukiojosi ir bandė suvokti, kur galėjo dingti mergina. Jis dar kartą įžengė į virtuvę ir lėtai apsidairė. Mantas bandė save nuraminti ir vis įtikinėjo, jog ramus jis galės pastebėti daugiau smulkmenų, kurios jam galėsiančios būti naudingos. Mantas palengva slinko nuo šaldytuvo durelių ant kurių dažniausiai būdavo paliekamos žinutės. Tokios kaip: „Brangioji, išlėkiau į miestą“ ar „Kava ant stalo, o manęs nelauk“, ar „Pabučiuok mane kai miegosiu“. Paskutinę žinutę dažniausiai palikdavo Mantas, nes mergina mėgo vėlyvais vakarais ir net kartais iki gilios nakties ruoštis paskaitoms.
Mantas šitą žinutę matė ir dabar. Nukritusią ant darbo spintelės viršaus, ties mikrobangų krosnele, kurioje persimatė per permatomą stiklą durelėse lėkštutė su maisto likučiais, taip ir nebepaliestų kai paliko merginą vieną su taure vyno rankoje. Pagaliau jis išvydo tris butelius pastatytus prie dujinės ir suprato, kad mergina tikrai turėtų būti girta šią valandą. Ji buvo išgėrusi daugiau nei paprastai. Bet kur ji? Mantą vis kankino nežiniai. Jis atsargiai išėjo iš virtuvės ir patraukė į svetainę, kur pastebėjo stiklo šukes. Mantas palengva žengė per slenkstį ir sustingo išvydęs Liną tysančią prie fotelių, stovėjusių kambario kampe. Jis greitai pripuolęs parkrito ant kelių ir palietęs miego arteriją suprato, jog mergina tebekvėpuoja. Kaip aš jos galėjau nepastebėti prieš tai?! sutriko Mantas. Palengva pakėlęs merginą ant rankų nusinešė ją į vonios kambarį. Pasodinęs ant grindų pradėjo nurenginėti. Kai ji buvo visiškai nuoga, ją perkėlė į vonią ir atsuko šalto vandens čiaupą. Pirmiausia vandens čiurkšlė tėškėsi į merginos veidą. Po to Mantas pakėlė dušą virš galvos ir leido tekėti šaltam vandeniui ant viso kūno. Iš lėto mergina pradėjo dejuoti ir kalenti dantimis. Šiaip ne taip ji pradėjo gaivelėtis. Merginai prasižiojus, iš burnos ėmė sklisti tvaikas lyg būtų gėrusi benzino. Nuo šalto vandens merginos odos plaukeliai pasišiaušė, dantų kalenimas pasidarė itin garsus. Lina galiausiai prasimerkė. Ji kelias sekundes spoksojo į paklaikusias Manto akis ir pamėgino nusišypsoti, kad jį nuramintų ir pasakytų jam, jog jai viskas gerai, bet ne itin pavyko. Tai gavosi panašu ne į šypseną, o į viršutinės lūpos perkreipimą, kai pamatai seniai matytą draugą ir vis dar negali patikėti, kad jis taip stipriai pasikeitęs.
Mantas galiausiai užsuko čiaupą ir, apglėbęs merginą per pažastis, padėjo jai išlipti iš vonios. Apgaubęs rankšluosčiu Liną nusivedė į miegamąjį, kuriame kabėjo paveikslas su bėgančiu berniuku.
- Gražus, a? – Lina parodė šiek tiek drebančia ranka į paveikslą.
- Aha.
- Ko nebešauki, kad aš padauginau? – mergina nusistebėjo ir atsistojusi nusimetė rankšluostį. Gerai matėsi merginos dailios krūtys. Linos klubai buvo nuostabūs, bet Mantas šįkart negalėjo į ją pažiūrėti. Jis nesuprato, kaip galėjo jo mylimoji nusiristi iki tokios situacijos kaip ši – nusigerti ir nukristi prie fotelių. Ji ir taip visada padaugindavo, bet dabar buvo perpildyta kantrybės taurė. Mantas nebegalėjo kentėti ir vis stebėti kaip mergina palengva save naikina. Kaip jos asmenybė su kiekvienu buteliu vis giliau nyksta užmarštin. Lina palengva prislinko prie Manto ir prisiglaudė prie jo taip, kad lengvai pajustų jo vyriškumą, bet tik ne šįkart. Šį kart Mantas nepajėgė susijaudinti nuo jos artumo. Jam darėsi koktu net pagalvoti, kad Lina taip smarkiai save žudo. Naikina save alkoholio taurėmis lyg automato kulkomis.
- Geriau... – Mantas atsitraukė nuo merginos.
- Tik neskiesk, kad tu manęs nenori. Tu visada norėdavai! – Lina rankos mostu parodė į save. – Kas dabar tau manyje netinka? Gal man kojas ant sprando užsikelti, kad tik tokia poza tave sujaudintų?
- Baik mane įžeidinėti! – suriko Mantas ir tūžmingu žvilgsniu pažvelgė į merginą. – Aš negaliu patikėti, kad tu taip nusiritai. Aš pamilau merginą, kuri buvo linksma, maloni, o ne tokia kokia dabar esi tu! Retai vakarais aš tave bematau blaivią, o dabar net visiškai buvai „nusmigusi“, - Mantas atsisukęs ranka mostelėjo į tą pusę kur už sienų vienu aukštu žemiau turėjo būti svetainė. – Aš lengvai galiu išvardinti kokios akimirkos man yra brangios iš mūsų santykių, bet būtent šią akimirką, kai tu atsistojai priešais mane, aš sutrikau. Negaliu pasakyti, kad tu man dabar patinki. Aš noriu mylėti blaivią merginą.
- ... – Lina susmuko ant grindų ir pravirko.
Šįkart Mantas jos nepaliks, kaip praeitą kartą virtuvėje išeidamas pro duris ir užlipdamas į antrą aukštą. Šį kart jis pasilik ir pasistengs padėti Linai. Juk jis jos mylimasis. Jis ketina jai pasipiršti ir vestuvėse prisiekti, jog ją mylės ir varge ir džiaugsme ir... Kad jis mylės ją visada ir stengsis ja rūpintis, jei tai gali atrodyti ir beviltiška. Mantas palengva prisiartino prie merginos ir atsisėdęs už jos, apkabinęs ją per liemenį prisiglaudė prie krūtinės, bei vos girdimai pradėjo niūniuoti jos mėgstamiausią melodiją.
Prabėgus gerai valandai Mantas pabučiavo į merginos pakaušį.
Abu kūnai ritmingai svyravo pirmyn ir atgal, kai Lina tyliai prabilo:
- Aš atsiprašau už viską ką prišnekėjau.
- Brangioji... – Mantas nustojo suptis ir kiek palūkuriavęs tęsė. – Aš atleisiu tik su viena sąlyga, kad daugiau nebenusigersi. Aš nedraudžiu išgerti, bet turi man pažadėti, kad daugiau nebenusigersi.
- Sutinku, - mergina giliai atsiduso. – Aš tikrai noriu mesti tai, nes ir pati bijau tapti tokia kokia buvo mano motina. – Mergina palengva atsisuko į vaikiną. – Atleisk man. Aš tave myliu visa širdimi ir bijau net pagalvoti, kad tave galėčiau prarasti.
- Aš jau per daug šiame gyvenime netekau... – Mantas žiūrėjo tiesiai į Linos akis. – Jei dabar netekčiau dar ir tavęs, jaučiu, kad nebeištverčiau sielvarto.
Mergina nieko nebeatsakė. Ji žinojo, kad jos mylimasis tikrai daug ko neteko per savo gyvenimą ir ji nenorėtų būti viena iš jų. Būtent šią akimirką, kai Mantas atleido jai, ji nusprendė, kad daugiau niekada nebesisvaigins alkoholiu. Kaip tik dabar merginai besėdint ant šilto kilimo atsirėmus į mylimojo vyro krūtinę iškilo galvoje pasakota Manto istorija... Istorija, kuri Mantui parodė, kokiais tampama, jei nesuvaldai savo aistros alkoholiui...





Po šerno užpuolimo Mantas su mažąja sesute naktyje nusigavę iki Švėkšnos miestelio ligoninės pranešė apie nelaimę ir liko laukti kol parveš jų tėtį. Bet po valandos paaiškėjo, kad jis mirė.
Po laidotuvių vaikus priglaudė vieniša miestelyje gyvenanti gydytoja, dirbanti Švėkšnos psichiatrinėje ligoninėje, bei pati tą naktį konstatavusi vaikų tėvo mirtį.
Švėkšnoje sklido kalbos, kad gydytoja, kurios vardas buvo Dalia, tenorėjo iš vaikų tik pasipelnyti, mat kai juos įsivaikino, iškart pardavė buvusią jų tėvo sodybą. Bet Mantas suvoksiąs, kad tos apkalbos tebuvo tik pramanai, kai jam sukaks pilnametystė, nes savo sąskaitoje ras puse sumos gautų už parduotąją sodybą iš kurių jis ir pasistatys namą Kretingalėje. Antroji sumos pusė buvo padėta į sesutės sąskaitą, kuria ji taip niekada ir nepasinaudojo.
Mantas mokykloje turėjo mažai draugų. Geriausi jo draugai tebuvo tik Tomas ir Vytas, su kuriuo ateityje įkurs firmą. Mantas būdavo labai uždaras vaikas, todėl, kai šiaip ne taip baigė dešimtą klasę, vidurinę užbaigė neakivaizdžiai. Dalia samdė mokytojus, kurie ateidavo į psichiatrinę ligoninę, nes dažniausiai ten lankydavosi ir Mantas, ir ruošdavo jį abitūros egzaminams.
Mantas nuo šešerių metų pradėjo lankytis įmotės darbovietėje. Jis dažnai padėdavo sanitarėms. Berniukas mėgo kalbėtis su ligoniais ir kartkartėmis susitikinėti su keliais savo geriausiais draugais. Draugai taip pat būdavo įmotės bendradarbių vaikai, kurie gyveno netoli ligoninės esančiame daugiabutyje.
Taip Mantas pradėjo naują savo gyvenimo etapą. Rytais nulėkdavo į mokyklą ir visą laiką, kol būdavo joje, mąstydavo apie ligoninę, kaip joje vėl pakalbins ligonius, kaip su kažkuriais paloš kortomis ar net pamėgins žaisti šaškėmis. (Jis tik aštuonerių metų teišmoks žaisti šachmatais, bet jau tada niekas nebesugebės jo aplošti Švėkšnos miestelyje).
Per visus tuos metus, kai jis praleido ligoninėje, buvo ir gerų dienų ir itin blogų. Pasitaikė gerų žmonių ir tikrų „demonų“, bet Mantas tik užaugęs supras ką pats blogiausias ir žiauriausias ligonis padarė jam gero. Ko jis išmokė jį... Kaip valdyti tai, ką jam padovanojo šernas.
Pati pirmoji diena ligoninėje berniukui amžiams įstrigo į atmintį. Kai jis ėjo paskui savo įmotę, lauke lengvai snyguriavo. Lengvas it cukraus vata sniegas krito ant Manto juodų plaukų. Didžiulis raudonų plytų pastatas stovėjo didingai. Tą akimirką, kai Mantas jį pamatė pirmą kartą, jis jam atrodė toks paslaptingas. Lauke vis intensyviau krito sniegas, o languose degė gelsvos šviesos. Prie pat įėjimo stovėjo didžiulė arka su atvertais vartais. Mantas ėjo paskui įmotę į vidų. Dalia palengva pravėrė duris ir įėjo, o atsisukusi pasižiūrėjo, kaip jaučiasi Mantas pirmą kartą atėjęs į jos darbovietę.
Berniukas palengva nusivilko savo striukę ir pasikabino šalia Dalios rūbų, kuriuos ji paliko ant pakabos, o tada Mantas patraukė prie stalo ir visokių lankstinukų gulėjusių ant jo. Kiek pasėdėjęs ir pavartęs juos, pajuto, kaip laikas vis prailgo. Smalsumas lyg kirminas vis kirbėjo jo mintyse ir su kiekviena minute praleista prie durų, pro kurias įėjo jo įmotė, jis didėjo. Augo ir galop laimėjo. Mantas nušliuožė nuo sofos ir priėjo prie durų. Jis norėjo sužinoti, kas dedasi už jų, pro kurias įėjo jo įmotė. Jam atrodė keista tai, kad kai durys prasivėrė, kol Dalia įėjo į skyrių, ant jų nebuvo iš vidinės pusės rankenos.
Kiek palūkuriavęs rankele suspaudė rankeną ir pravėrė duris. Jos lengvai atsidarė. Taip, berniukas tikrai neklydo dėl rankenos, nes jos tikrai iš vidaus nebuvo. Mantas žiūrėjo į ilgą koridorių. Nesigirdėjo nė vieno žingsnio. Nesimatė nė vieno žmogaus. Koridoriaus sienos iki juosmens buvo žalios spalvos, o aukščiau buvo balta. Lubos – baltos. Per visą besidriekiantį koridorių kabojo penki šviestuvai. Du iš jų skleidė šviesą. Mantui pasirodė, kad šitame pastate tvyro tokia ramuma, kokios jis dar niekada nejutęs...
Berniukas paleido duris ir palengva pradėjo artintis koridoriaus galo link. Kiek krūptelėjo, kai išgirdo, jog už nugaros esančios durys užsivėrė. Staiga atsisukęs dar kartą įsitikino, jog nėra rankenos ir patraukė toliau. Dėl to, kaip jam reikės išeiti iš čia, jis nesijaudino, nes žinojo, kad jo įmotė yra kažkur netoliese. Jis gerai matė, kaip ji įėjo. Taigi, jis nusprendė, kad išeiti jam padės būtent ji.
Mantas eidamas išvydo sienose duris su lentelėmis ant jų, pranešančiomis kambarių paskirtį. Už pirmųjų durų randasi vonia, o už antrųjų tualetas, po to sandėliukas ir taip toliau. Berniukas tingėjo visus užrašus skaityti, nes per daug stebeilijo į koridoriaus pabaigą. Dar kelios sekundės ir jis pasiekė ją. Į kairę pusę nuo jo vėl driekėsi naujas koridorius su durimis ant kurių kabėjo lentelės su palatų numeriais, o į dešinę nuo jo buvo didžiulė salė su stalais ir kėdėmis. Mantas nustebo, kad niekur nemato nė vieno žmogaus, ligonio. Jis gerai žinojo, jog čia ligoninė, bet nesuprato, kur visi jie dingo.  Netikėtai jis pradėjo nerimauti kaip jam reiks iš čia išeiti jei jo įmotė būtų dingusi kartu su visais ligoniais. Bet tokia mintis taip pat ganėtinai greitai išgaravo iš galvos, kaip buvo atskriejusi, nes jis save įtikino, jog, greičiausiai, žmonės negalėjo dingti iš čia, nes niekas nebūtų sugebėjęs praeiti pro neatidaromas duris. Mantas pradėjo dairytis ir svarstyti į kurią pusę patraukti, kai staiga iš vienos palatos išėjo Dalia. Ji maloniai nusišypsojo ir ranka pamojo Mantui pribėgti.
Kai tik berniukas atskuodė, Dalia jį nusivedė į kambarėlį, pačiame antrojo koridoriaus su ligonių palatų durimis, gale. Kambarėlis buvo jaukus. Viduje, beveik didžiąją dalį užėmė minkšta sofa, o po to staliukas su naktine lempa ant jo ir radiju iš kurio sklido tyli muzika. Viduje kvepėjo kava. Nuo tada Mantas visada prisimins tą malonų maltų kavos pupelių kvapą.
Mantas greitai užsliuogė ant sofos ir atsisėdo. Dalia įsitaisė ant kėdės ir palengva gurkšnojo kavą. Įmotės bendradarbė sėdėjo ant sofos kartu su Mantu.
- Tai tu tas berniukas, apie kurį tiek daug tavo... – bendradarbė pažvelgė į Dalios akis.
- Įmotė.
- Ne, - atkirto Mantas. – Mama.
- ... – bendradarbė ir Dalia sutrikusios žiūrėjo į Mantą, kai galiausiai ji užbaigė sakyti sakinį. – Tai tu tas berniukas, apie kurį tavo mama tiek daug pasakojo?
- Nežinau, - atvirai prisipažino Mantas.
- Taip, žinoma, kad jis. Jis mano šaunuolis, - Dalia vos nepravirkusi pataršė vaikui plaukus. – Jis mano sūnelis.
- O tu drąsus, kad išdrįsai užeiti vienas į skyrių, - nusišypsojo bendradarbė. – Ir kaip jis tau?
- Labai ramus, - apsižvalgė berniukas, bet greitai atsisuko į mamą. – O kur visi ligoniai dingo?
- Niekur jie nedingo, mažuti, - Manto mama gurkštelėjo kavos. – Jie dabar miega pietų miego.
- O.
Staiga suskambo telefonas ir Mantas nustebo, kad prieš tai jo nepastebėjo. Išblukusios gelsvos spalvos aparatas skambėjo už Dalios nugaros ant stovinčios spintelės.
Moteris greitai nukėlė ragelį ir prabilo:
- Klausau!
- Pasiruoškite, nes į jūsų skyrių kaip tik dabar yra atvežamas ligonis su baltąja karštine.
- Gerai, - greitai ragelį padėjusi perspėjo savo bendradarbę ir paliepė Mantui sėdėti čia, nes dabar bus atvežamas negeras ligonis, kuris gali nuskriausti gerus vaikus.
Kai tik abi moterys išėjo, Mantas išgirdo, kaip koridoriuje pasigirdo riksmai. Kažkoks vyras rėkė, jog turi pagirdyti savo baltąjį arklį. Jog paliko kunigą geriantį su savo žmona. Daugiau berniukas nebeįsiminė ką jis rėkė, nes palengva pravėrė duris ir norėjo pasižiūrėti, kaip atrodo tas blogas žmogus, kuris anot įmotės gali nuskriausti gerus vaikus.
Kai jis jį išvydo, šiek tiek krūptelėjo. Nepažįstamasis nuoga krūtine gulėjo ant lovos. Kojos buvo apjuostos diržu. Vieną ranką laikė vyras vilkintis tokiu pat baltu chalatu, kaip ir Manto mama. O kita ligonio ranka maišė orą. Jis bandė ištrūkti. Kelis sykius sušuko, kad visus papjaus, kai tik ištrūks. Bet Dalia pribėgusi greitai suleido vaistų į vyro sėdmenį ir pamėgino pagauti mosikuojančiąją ranką, kai netikėtai jis smogė jai į žandikaulį. Moteris suklupo. Ligonis kiek pasilenkęs įkando į vyro ranką, laikiusią jį. Sparčiai išsilaisvinęs iš diržų, juosusių kojas, jis nušoko nuo lovos-vežimėlio ant grindų ir pradėjo dairytis. Visai netikėtai išvydo mažą berniuką bestebintį viską.
- Ak, pažiūrėkite, koks šūdžius kiša savo nosį ne ten kur reikia, - po šitokio sakinio Dalia palengva atsisuko į berniuką. Iš moters lūpos bėgo kraujas.
- Užsidaryk duris ir užsirakink! Raktas spynoje! – Kai Dalia sušuko, jos bendradarbė buvo pargriauta ligonio peties kumštelėjimu.
- Ateik čia, išgama! – suriaumojo vyras sergantis baltąja karštine. – Aš tau patrumpinsiu nosytę!
Mantas tada dar nežinojo apie tokią ligą, bet vakare jo mama papasakos apie ją. Berniukas palengva išlindo iš už durų ir sustojo. Savo akimis pažvelgė į ligonį. Vyras, sergantis baltąja karštine ir šlapiomis kelnėmis ties tarpkoju,  pasileido bėgti berniuko link šaukdamas, kad užmuš jį. Dalia atsistojo ir pasileido tekina savo sūnaus link. Mantas stovėjo ramiai lyg kuolą įrijęs, kaip tada, kai laukdavo grįžtančio tėčio, ir spoksojo į ligonio apsiblaususias akis. Netikėtai jis mintyse pajuto kažką sukerbėjant. Jo sąmonę užvaldė tas pats jausmas, kai jis stovėjo priešais šerną. Tada jis turėjo apginti tėtį, o dabar jis privalo apsaugoti naująją motiną. Mantas nežinojo, kodėl, bet jis buvo įsitikinęs, kad jei nesustabdys šito žmogaus, jis gali nuskriausti Dalią. Berniukas taip giliai pažiūrėjo į ligonio, sergančio baltąja karštine, akis, kad tasai sustojo vietoje kaip įbestas. Jis žiūrėjo į Mantą kol jo rankos buvo rišamos, kol jį vėl paguldė ant lovos-vežimėlio ir galiausiai įvežė į palatą. Dalia dėkojo Dievui, kad raminamieji vaistai, kuriuos ji suleido taip staigiai suveikė.
Po kelių minučių Dalia išėjo iš palatos, bet berniukas vis dar tebestovėjo lyg po komandos „ramiai“. Akys buvo nukreiptos į vieną tašką. Praėjo dar kelios minutės kol galiausiai  Mantas atsipeikėjo. Mama jam davė atsigerti vandens. Greičiausiai nuo tos dienos jis ir įprato išgerti stiklinę vandens po didelių patirtų stresų.
Kad ir kaip būtų keista, bet mama jam neuždraudė lankytis ligoninėje. Apie šį įvykį Dalia sūnų niekada nekamantinėjo.
Gal, greičiausiai ji pati tikėjosi, kad jam ta diena bus palikusi labai blogą įspūdį ir jis pats nebenorės lankytis ligoninėje, bet, kad ir kaip bebūtų Mantas lankėsi joje. Jis ten susirado draugų ne pagal metus. Dauguma iš jų buvo ligonių. Kai kurie buvo tokie, kurių paprasti žmonės negalėjo suprasti, bet ne Mantas, nes jis pats daugiau niekada po šerno suteiktos dovanos, nebebus vienas iš daugumos.





Mantas palengva paguldė nurimusią Liną į lovą ir greitai pats šmurkštelėjo po antklode. Lina kvėpavo ramiai, o žvilgsnis nukreiptas į mylimąjį. Mantas lyg pajutęs, jog mergina žiūri į jį, atsisuko. Jis maloniai nusišypsojo ir prisiglaudęs pabučiavo ją į lūpas. Mantas sutriko išgirdęs netikėtą klausimą.
- Juk tas paveikslas tau nepatinka?
- Ką?
- Aš turiu omenyje, tas paveikslas su berniuku?
- Ne itin. – Mantas giliai atsiduso. – Bet tau juk jis patinka.
- Žinai ką? – Lina kreivai nusišypsojo. – Aš kaip tik dabar pradėjau svarstyti, kodėl jis man patinka ir neradau nė vienos priežasties. – Mergina iškišo ranką iš po apkloto ir palietė mylimojo skruostą. – Ryt nukabink jį, gerai?
- Gerai, - Mantas palietė savo ranka jos skruostą ir žvelgė į ją. – O ką pakabinsime vietoj jo?
- Nuvažiuosime į turgų ir išsirinksime tokį kuris patiktų mums abiems. Sutarta?
Tas klausimas taip ir pasiliko kambaryje. Atrodė, kad galėjai jį pajusti visu kūnu. Mantas net suvirpėjo, nes suprato, kad nežinojo koks paveikslas galėtų jam patikti. Jis tik maloniai nusišypsojo merginai ir palinkėjo jai saldžių sapnų. Abu palengva, vis dar stebėdami vienas kitam į akis, užmigo.
Naktis slinko ramiai. Lauke kaip ir pastaruosius mėnesius visiškai nesnigo. Visi žmonės tikėjosi, kad sniego bus bent per Kalėdas, bet jo taip ir nebuvo. Po to pradėjo melstis, kad būtų jo nors per Naujuosius Metus, bet ir vėl nesulaukė.
Apie jo artėjimą niekas dar nenutuokė, bet greitai žmonės sniego gaus ir, mano manymu, daugiau nei būtų norėję, bet dar reikia jiems kiek pakentėti ir pasimėgauti šiluma, kuri yra jiems suteikta sausio mėnesį.