Lyg vaškuotu parketu
slys vasara rudeniui
į gelsvėjantį glėbį.
Šoktels ant kelių
prieraišiai melancholiškas
mano ir tavo perpus
atriektas rausvas vakaro
                               šešėlis.
Dar ne laikas skirtis,
dar turime kuo
                         dalintis,
dar ne speigai stingdo
minkštus žvilgsnius
ir sniegdriba nelipdo
                               lūpų.
It motinos pienu dar
kvepia naktys,
o krūtys –
pritvinkusios meilės.
- - - - - - - - - - - - - -
Slys vasara...
Išvarvėjęs lyg iš korių –
mano ir tavo lietus...