Pirmoji diena
Rytas Vilniaus geležinkelio stoty. Iš pirmojo perono išvyksta traukinys Vilnius– Marcinkonys. Įlipa keleivių su palapinėmis, katiliukais, pririštais prie kuprinių. „Tikriausiai ir jie į Musteiką“. Pirmąkart traukiniu per Lietuvą. Lentvaris, Rūdiškės, Valkininkai, Matuizos, Varėna, Zervynos... Marcinkonyse „musteikiečiai“ kerta bėgius ir patraukia į muziejaus kiemelį. Parko „hameris“ susodina visus ir veža į Musteikos bityną. Pasitinka Romas. Basas, ramus, be jokios organizacinės įtampos veide. Visi stato palapines, o mane Vilma su Jovaru lydi pas Pauliną. Paulina su gedulo rūbais – prieš mėnesį į Kabelius išlydėjo savo vyrą. Įkurdina didžiajame kambaryje. Ant palangių – po tris oranžines balzeminkas.
Iki stovyklos atidarymo – dvi valandos. Paulina sudaro apžvalginės ekskursijos po Musteiką maršrutą: girininkija – Trys Kryžiai – į kairę – kryžius sušaudytiems kaimo vyrams – į dešinę – kaimo kapinaitės – į kairę – senoji mokykla, įkurta T. Ivanausko, kurioje mokėsi ir Paulina – viržių laukas – stovykla. Stovykloje paruošiame švendres ir einame prie ąžuolo su titnagu įskelti ugnies. Romui padeda Aurimas, bet ugnelė plyksteli tik prie jos palinkus Vilmai. Kažkas primena, kad židinio kurstytoja – moteris. Romas dar kartą išveda visus į gatvę. Prisiskiname melisų. Stovykloje geriame šviežių melisų arbatą su viržių medumi.

Pareinu pas Pauliną. Kalbamės iki pusiaunakčio. „Prisirinkdavome Čepkelių raiste spanguolių ir veždavome į Gardiną parduoti, o iš ten parsiveždavome ruginių miltų duonai“.

Antroji diena
Rytas Paulinos kieme. Tvorų statinių keteromis žiburiuoja voratinklių ažūras. Tyla. Girgždinu svirtį, semiu kibirą šulinio vandens. Prie vartelių ateina Paulinos Bėris, iškiša galvą ir ramiai stebi mano rytines maudynes. Geriame su Paulina kavą. Nerimauja, ar nieko bloga nepadarė Kabelių kunigui vakar jai beišeinant pas jį užsukęs įtartinas svečias.

Ateinu į stovyklą. Kvepia karnomis, švendrėmis, karklais ir dar kažkuo nenusakomu. Romas visus vedasi pušų šaknų rinkti. Norėčiau eiti kartu, bet kas iš to – vis tiek nieko nesugebėsiu nusipinti. Prie laužo penkios pintinės su grybais. Tai anksti kėlusių laimikis. Pustuštės. Tik Romo pintinėj baravykai, kitų – lepioškos ir ūmėdės. Pasiimu pintines ir einu tvarkyti grybų – tegu kiti pina, aš vis tiek nieko nemoku. Parko moterys atsiveža didžiulį puodą grybų sriubai virti. Perduodu „ūkį“ ir išeinu su fotoaparatu į viržių erčią. Kai grįžtu, stovykloje būriuojasi Margionių etnografinio ansamblio moterys. Viena iš jų labai panaši į a. a. mano Mamą. Norisi apsiverkti. Jos dainuoja dzūkų dainas. Gaila, neatsivežiau diktofono. Valgome grybų sriubą. Romas groja armonika. Jaunimas šoka.

Vakare Paulina atveria spintą ir rodo pačios austas lovatieses, rankšluosčius, staltieses, tautinius drabužius, gintaro karolius, kuriais pasipuošia, kai koncertuoja. Audinys tautiniam kostiumui vertas eksponuoti pasaulinėj rankų darbo parodoj: subtili spalvų dermė, rūpestingiausiai medinėmis staklėmis „sumušta“ audinio faktūra. Austi staklėmis moka ir Paulinos dukra, gyvenanti Druskininkuose, ir abi anūkės. Paulinai neramu, kad viena anūkė nuo rugsėjo pirmosios išvažiuoja mokytis į Daniją.

Trečioji diena
Vis dar nieko nepinu. Vaikštau aplink pinančius, fotografuoju, verdu arbatą, kurstau laužą, bet nepinu. Aurimas paprašo jam atnešti du lankelius, kabančius ant pušies šakos. Atnešu. Jis suriša ir parodo, kaip juos sujungti žilvičio vytele. Pabandau. Gražu. Ir užkimbu... Neskyla žilvičio šakelės, pradeda lyti, bet užvaldęs azartas neleidžia padėti krepšelio, kuris kvepia kažkuo nenusakomu, kuris pats vyniojasi, pinasi, keičia spalvas, raibuliuoja ir... pasiima visas tavo mintis, nerimą, įtampą. Nustoja lyti, šviečia saulė, bityne pakvimpa vašku. Tai Paulina prie laužo pasistatė savo „lašelinę“ ir moko lieti žvakes. O mano krepšelis jau baigtas.Ir kas, kad vidury pynė kreiva – man jis vis tiek labai gražus, kvapnus. Vakarėjant Romas vedasi į Dravių taką prie Čepkelių raisto. Bet mano guminukai prie Paulinos šulinio...

Ketvirtoji diena
Einu basa į viržių erčią. Fotografuoju. Nuotraukos apsigyvens mano kompiutery. Šaltą rudens vakarą po sunkios darbo dienos ir rutinos viržių erčia ir basų kojų sumintas smėlio takas bus mano erdvėj... Pelytės spragtelėjimu vaikščiosiu po Musteiką.

Iš kanapių pluošto ir liepų karnų pinu plaušinę – ruošiuosi pirčiai. Vakare nuo Paulinos šulinio pasiimu „taziką“ ir kaimo gatve pro Tris Kryžius keliauju į pirtį. Užklystame į Romo sodybą. „Švari erdvė visom prasmėm“, – sako Dalia iš Eičiūnų. Paulius paskiria vyriausia pirtininke, nes išmanau, kur, kas ir kaip dūminėj pirty. Ant krosnies garui pilame aviečių lapų ir šakelių užpilą, o galvas skalaujame dilgėlių nuoviru, kurį Paulius dar ryte prie laužo paruošė. Paauglę Tėvas išmokė šeštadieniais ir prieš didžiąsias šventes pirtį iškūrenti, kadangi vyresniesiems buvo sunkesnių darbų. Kai grįžtu iš pirties, pamatau, kad fotoaparatą stovykloje palikau. Einu į stovyklą. Naktis. Visi miega, tik laužą apsėdęs jaunimas tyliai kalbasi.

Penktoji diena
Žolinės rytas. Šešta valanda. Paulina gundo nevažiuoti, o kartu su ja keliauti į atlaidus Kabeliuose. Bet manęs žinutėmis jau ieško namiškiai. Susikraunu kelionės krepšį, Paulina palydi iki vartelių ir kaimo gatve traukiu iki Trijų kryžių. Be fotoaparato... Autobuso nėra. Atsistoju ant suolelio, kad būtų geresnis ryšys, ir skambinu į Varėnos autobusų stotį. Pasirodo, penktadieninis ir prieššventinis autobusas buvo atvažiavęs vakar – šiandien nebus. Einu į stovyklą. Prie laužo, pasikloję ant žemės, miega jaunimas. Su ankstyvuolėmis pašnibždom susėdę prie laužo geriam melisos arbatą. Moteris iš Jonavos atneša mano fotoaparatą!!! Dabar galiu ir pėsčia eiti į Marcinkonis. Bet netenka. Klaipėdiečių šeimos galva savo namiškius veža meškerioti į Grybaulios ežerą, todėl ties vartais paima mane, sodina į priekį. Važiuojam. Jų šeima jau devintą kartą stovykloje. Prie ežero jaunimas išlipa, o mane atveža į Marcinkonis. Atsisveikiname. Jis grįžta į Musteiką, o aš jau girdžiu atidundantį traukinį.

Kelionė į Romo bityną, pušynų tylą, viržių erčią ir Paulinos erdvę baigta.