*
kai nerandi grožio materializme, pamatai dangų.
kai nori miegoti ir sapnuoti laimę, tu prisimeni pavasarinę pienių pievą ir tą jaukiai minkštą erdvę, kurioje it boružė slepiesi nuo savęs.
kai egzistuoti trukdo šlykštus cigarečių dvokas, tau gera tupėti savo vienkiemy ir įkvėpti vasaros.
Nori kilti aukštyn?
štai kopėčios. Tos pačios, kuriomis vaikystėje lipai palėpėn ieškoti tėčio žaislų. Tos pačios, nuo kurių kritai mažiausia milijardą kartų, tačiau ir vėl lyg kvailas žiurkėnas savo narvelyje lipai, lipai, lipai...
jei tau reikia šypsenos, nusiperki balioną ir muilo burbulų buteliuką. Taip, jie sprogsta, tačiau palieka pasaulį be nuodemės – tik įžiebę šypsnį tavo veide.
kai trūksta dvasios ramybės, dainuoji. Niūniuoji tą mielą melodiją. Gitaros skambesys – tobulumo pašvaistė.
tu nori gyventi. Įkvėpi. Egoistiškai čiumpi kiekvieną pasmerktą oro gurkšnį. Atodūsis gilus ir svaiginantis. Supranti – mus lydi angelai.
o jei man reikia pasaulio,
pasislėpus pelėsiais dvokiančioje spintoje,
aš rašau.
Tu žinai,
apie tave.