Smilkiniuose išdygo kreivos dienos,
Šaknimis palei lūpų veidrodžius,
Nuo mamos pavogtos raukšlės,
Sutrikę vyzdžiai –
Išblukę atšvaitai
Kauno viešajam transporte.
Sunkiai subėgantis miegas
Į raudonus lapus,
Saulės pamirštus tvarstyti.
Vėjas tik tuščia metafora –
Kiauruose languose paliktas
Antspaudas,
Atseksiu paukštį,
Snape atnešusį šaltą vakarą,
Kai temsta anksčiau nei
Spėji dar vienai dienai
Išaust atilsio drobulę.
Po spinta vorelių karsteliai
Pasitinka tavo dvidešimtą gimtadienį.
Sako, svarstyklės atsiriša teisingas akis,
Ir išmoksta gyvent iki ryto
Su keistom patirtim,
Su medžiu smilkiniuose,
Kuriuo teka kraujas.