Pats karštis jau praėjo ir saulė kiek nukrito –
Burkuoja debesy – dar kiek aukščiau už vyšnią.
O saulėtoji siena lyg lekiančioj karietoj,
Lyg obelų šakoj krutėtų indų Krišna.

Jau vėsuma gaivina ir kvapas toks naminis
Su duona, su gėlėm, su staltiese balčiausia.
Susėdo ant suolelio pavakarės kaimynai
Ir ramumoj dienos kalbų visokių klausos.

Iš kur tas begalinės ramybės jausmas trykšta?
Iš kur dienos palaima su obelim darže?
Ir šiųmetiniai žodžiai lyg vasara pernykštė,
Ant suolo jau nutrinto ties žydinčia ežia.

Iš lėto slenka laikas, ritmingai išsiliejus,
Lyg po mišių sugrįžus per lauką į namus,
Tarsi daina ir giesmės vergystę nugalėjo,
Ir praeitis pavirto tų žodžių laukimu.

Ir iš trobos į trobą, ir iš burnos į ausį,
Iš sodo į seklyčią ir vėlei atgalios –
Visus lyg upės mėlis paguodžia ir nuprausia
Lyg atspindžiai padangės virš tėviškės žalios.

Paskui pro namo galą, takelis kur įrėžtas,
Pro klevą kiemo žalio, gėlynus be vardų
Geriausiasis kaimynas namolio vėl sugrįžta,
Nakties tamsoj pavirtęs dvasia visų kartų.