Kapuose pamačiau raišą balandį,
Jis burkavo ties pamirštu vainiku.
Aušroje – lyg medinėje pasakoj
Šiąnakt verkė aklas žmogus.
Sidabrinėj pily – klevo ašaras glostė fėja
Ir bėgiojo nykštukai – raudonai basi
Aš stovėjau – toj veidrodžio karalystėj –
Mano maldą girdėjo kvailys.
Šniokštė ežeras, dieną pakeitė vėjas
Ir žaibavo įniršęs dangus!
Aš stovėjau – vaitojau, žiūrėjau –
Baimė kaustė rankas ir pečius...
Tik pily – lyg ledinėj ašaroj –
Aš meldžiausi, nors darės klaiku.
Ir girdėjo visi: saulė, žvaigždės ir mėnuo...
Bet tylėjo, nes nebuvo dangaus.
Pro žaibus ir pro ežero tamsą
Pamačiau Tavo veidą lyg pro pienių takus.
Mano ašaras nubraukė tolstantis vėjas,
Klevo lapą nunešė mėnuo gaivus.
Aš stovėjau – neliko nei baimės, nei fėjos.
Aš sulaukiau Tavęs – daugiau nieks nesvarbu!