Žinai, brolau, ne taip jau ir blogai:
Būda kukli, bet tai tavi namai.
Juose gali gyventi sau ilgai,
Nors lango nėr ir stogas taip žemai.

Kuokštelis numestas sausų šiaudų –
Visai neprastą guolį juk turi.
Žvarbioj nakty galbūt kažkiek gūdu,
Kai į mėnulį vienišas žiūri.

Bet pašeria, paglosto galvą tau,
Dėkodamas tu ranką palaižai
Ir uodegą pavizgini, matau.
Juk tiek nedaug tereikia, tiek mažai!

Nuo savo indo žvirblius nuvaikai,
Tik amteli – ir vėl rami galva.
Nerūpi mokesčiai, šeima, vaikai...
Pavydžiu tau, kad tu esi šuva.