mirt besiruošiantys aviečių krūmo lapai
iškvepia paskutinį gyvasties saldumą
ir tiršta migla padengia kelią medžius
paskui lūpas veidą drėgmė persismelkia
iki ilgesio mėlyno gylio manyje
tikriau nei tikra pasidaro
tu
prinokusios avietės mėlynoj migloj