stovi trupa griūva kyla akmenim ir plytom
klausosi muzikos esybės paslapčių vienatvės
mato tamsą šviesą džiaugsmą ir nutyla išgirdusi
atslenkančią dalgės žvangesy nenugalėtą pabaigą
minties ir žodžio širdies plazdėjimo gyvenimo tėkmės
čiurlenimo kur telpa užaugusi spalvota ir bekraštė
luitu nukrintanti prispaudžianti neleidžianti kvėpuoti
be akių ausų liežuvio ribų jausmų ir žodžių paliečiama
nematoma gaisruos išlikusi išplauta ir nuspardyta
pilnatvėj išnykusi pasauliui žmogui išdygusi graži
balta paliesta šilumos freskom nudabinta ir pajuodusi
kai karstą užpila nusidriekusi per amžinybę
ta pati prasmėm apaugusi nepakartojama
skambanti nenutylanti išgirsta ir nutildyta
amžinai nesugriūvanti siena