Traktatas apie kandidatavimo į prezidentus (arba į Seimą) strategiją
Sėkmingą dalyvavimą rinkimų procese lemia daugybė šiuolaikinio mokslo apie homo kandidatensis preziditantensis išnagrinėtų faktorių. Kai kuriuos iš jų šioje studijoje, neabejotinai pretenduojančioje į Nobelio premiją, mes aptarsime.
1. Amžius, tai yra – dvasinė branda. Čia vadovaujamės dėsniu – kuo vyresnis, tuo brandesnis, arba lietuvių liaudies patarle: „Senas arklys vagos negadina“. Labiausiai tinkamas – pensijinis amžius. Ypač savito žavesio turi guvus senolis – kandidatas.
2. Gyvenamoji vieta. Šis faktorius ne taip svarbus, gyventi kandidatas gali kad ir tarp kengūrų, svarbu, kad tik Lietuvą mylėtų.
3. Kandidato šūkis – viena iš svarbiausių kandidato įvaizdžio dalių, vienas tvirčiausių kandidatavimo strategijos ramsčių. Šūkis turi būti trumpas, aiškus, skambus, atskleidžiantis esmę. Jame turi jaustis gyvas kandidato širdies tvinksnis, jo begalinis rūpinimasis Lietuvos ateitim ir visų (kad tik neprasikištų „savo“) gerove. Turi būti pabrėžiamas kandidato dorumas, orumas ir kitoks -umas. Pvz., „Blogas oras, geras oras – kandidatas mūsų doras!” Čia nesiūlytumėm taikyti lietuvių liaudies patarlių, ypač tokių: „Melagis melavo, per tiltą važiavo“ arba, apsaugok aukščiausiasis, „Boba iš ratų – ratams lengviau…“, „Mįslių tėvas klane guli“, nes tokius šūkius liaudis gali labai įvairiai suprasti.
4. Filmukas. Gerą šūkį turi lydėti ir geras filmukas. Jis turi būti labai graudžiai ir gražiai fantastiškas: pvz.: rudeninių lapų fone ubagas staiga susiranda darbą ir suklupęs dėkoja kandidatui; giedraveidis pensininkas džiūgaudamas giriasi savo pensija; sotus, laimingas ir šiltai aprengtas studentas nuoširdžiai dėkoja kandidatui už visus kelius, atvirus į nežinia kur.
5. Susitikimai su rinkėjais. Tai bene daugiausia nervų iš kandidatų reikalaujantis faktorius. Juk jie susitinka su tais ir žiūri į akis tiems, kuriems kabina makaro… gražiausius pažadus bei viltis ant kalėdinės eglutės. Juk nuo jų, tų rinkėjų, tų prasčiokų kaimiečių ar neapsišvietusių miestiečių, priklauso soti ir laiminga kandida… oi, atsiprašau, visos Lietuvos ateitis. Todėl susitikimui su rinkėjais reikia itin atidžiai pasiruošti. Toks susitikimas neturi būti labai trumpas (kad nesakytų – laiko neturėjo), bet neturi būti ir ilgas (kad nesuspėtų užduoti daug klausimų, o vienas kitas yra būtinas). Dalį susitikimo savo kalbomis gali užimti kandidato klapčiukai, o jam pačiam reikia sėdėti ir vaizduoti atidžiai klausantį, nors viskas jau seniai yra žinoma. Ko labiausiai bijosi susitikimo su rinkėjais metu kandidatas? Ogi – netikėtų klausimų. Patyrę kandidatai ar jų patikėtiniai tokius klausimus paruošia iš anksto, o klausia koks nors taip pat atitinkamai apmokytas ir apmokėtas pilietis. Žinoma, gali pasitaikyti vis dėlto ir netikėtumų. Atsakydamas į tokius klausimus, kandidatas turėtų dar kartą suminėti savo praeities žygdarbius (ką jau buvo padaręs kalbos metu), paieškoti kaltųjų bei ta proga su purvais sumaišyti priešininkus. Taigi, netikėti klausimai gali būti net labai naudingi, tinkamai į juos atsakius. Susitikimo su rinkėjais metu kandidatas turi matyti, kokia publika susirinko, įsijausti į salės atmosferą. Jei žmonės prastai apsirengę ir daug žilgalvėlių – tiks postringavimai apie netvarką sveikatos apsaugos sistemoje, sugriautą žemės ūkį bei pensijų klausimus. Jei šurmuliuoja guvus jaunimas – naujos darbo vietos, švietimas ir t. t. Remtis reikia savo praeities žygdarbiais, vis neužmirštant subtiliai papešioti priešininkų. Daug ir gražiai žadėti nesiūlome, nes mūsų liaudis jau patyrusi, žino, ką reiškia pažadai rinkimų metu. Geriau kalbėti abstrakčiai, taip apvaliai, vis papeikiant esamą situaciją ir duodant suprasti, kad „jei mes būsime valdžioje, tai…“ Taisyklingai, lietuviškai reikia įrodinėti, kad juoda yra juoda, o balta yra balta – pvz., mokytojas negauna tiek, kiek prokuroras (ir, aišku, niekada negaus…) Žodžiu, reikia kalbėti taip, kad išėję iš salės piliečiai ilgai kraipytų galvas: lyg ir žadėjo kažką kandidatas, lyg ir ne, bet daug teisybės pasakė.
Ir dar vienas svarbus dalykėlis: nepamirškite dovanėlių rinkėjams. Tai gali būti kalendorėlis su tamstos atvaizdu ir įsimintinomis datomis (nepamiršti rinkimų datos) bei rinkiminiu šūkiu, brošiūrėlė apie tamstos vaikystę, gali būti net ir medalikėliai su tamstos abrozdu ir kt. Labai naudinga, jei po susitikimo su rinkėjais įvyktų koncertas. Tada ir salė pilna, ir rinkėjai nepikti. Jei artėja Kalėdos, tai galite net ir kalėdinę eglutę suruošti savo rinkėjams, o pats pavaidinti senelį šaltį ar snieguolę. Artėjant Velykoms, dovanokite visiems po šokoladinį kiaušinį. Populiarumas garantuotas, daugiau balsų – taip pat.
6. Priešininkų pešiojimas. Labai naudinga pasikapanoti priešininkų praeityje ir, radus kokią nors blusą, iškelti ją viešai ir parodyti rinkėjams. Geriausia tai padaryti TV laidų metu. Bet veikti reikia subtiliai ir apdairiai, nes piliečiams jau pradeda nusibosti tokios blusos, kaip bendradarbiavimas su KGB ar pan.
7. Plakatai, afišos, reklama per TV ir radiją. Čia reikia vadovautis šūkiu: kuo daugiau, tuo geriau. Didžiausią dėmesį kreipti į 3-ią ir 4-ą punktus.
Šį traktatą galima tęsti ir tęsti. Bet kadangi mes, traktatą rašantieji, esame taip pat rinkėjai, tai pridursime dar vieną originalų pasiūlymą: geriausia būtų suleisti visus kandidatus į AKVARIUMĄ (arba į kokį kitą realybės šou) ir palaikyti bent porą savaičių. Tai bent būtų pramoga tautai. Išgirstumėm, ko dar negirdėję, pamatytumėm, ko nematę, bet sekso skandalų, manome, nebūtų. Garbus kandidatų amžius neleistų (ačiū Dievui).