Klausykite,
Kaip skamba žodis MEDĖ.
Giliai atsikvepiu, prarijęs oro gurkšnį,
Ir, regisi, krūtinėje sugriaudus,
Žaibus sugėrė akys.

Pajauskite,
Kaip tirpsta žodis MEDĖ.
Tai ne griaustinis sieloje sugriaudė.
Ne žaibas švito – geso akyse.
Po kojomis prakalbo lūžtanti šaka –
Į MEDĘ, seną girią, įėjau,
Suradęs pėdsaką medėjo.
O Varnai, pakuždėk Tamošiui,
Ar žino jis, kaip miršta žodžiai?
Betgi ne pienburnis ir tu.
Abu, kol dar ne pragare,
Ateikite į išpažintį šventą ---
Medeinė – miškų deivė –
Pro laiką žiūri į akis
Ir graudžiai šypsosi matydama,
Kaip nedrąsi ranka
Žemėlapyje skaudžiai rašo:
„Gardino medė (giria)“.

Kalbėk, Tamošiau.
Varnai, užrašyk,
Atkeldamas vartus istorijai įeiti –
Nejau medėjo žingsniuose
Kęstučio sūnų Vytautą girdžiu?
Tenai, anapus sienos Lietuvos,
Nutilo būti paskutiniai dzūkai.
Bet žingsnių aidas medėje
Į sielą su perkūnais trenkia ---
O ne! Ir ten,
Kur mūsų jau nėra –
Negalime nebūti.

Sunku suprast, kaip laikas vaikšto,
Bet nemanyčiau, kad viena kryptim –
Vėl akyse gaisrų pašvaistės,
Vėl Gardinas išdegintas ugnim.
O ašarų nebūna – jos išdžiūsta
Ir sudega kartu su akimis.
Išnyko jotvingiai.
Bet Gardinas juk –
Lietuvos
            pietų
                   tvirtovė –
Ir vėl į kalnus įkelia pilis.

Šį kartą Vytautas išmaišė molį –
Ant kalno
              pirmą
                     mūrą
                           pastatys…  

O medes Gardino, Ežeronių!…
Pavargote iškristi pelenais
Aukštai statytų ir sudegintų pilių---  
Medėjo žingsniuose  
Kęstučio sūnų išgirstu.
Nutyla žodžiai,
Savęs atminti nebegalim.
(Net ir Tamošius – ne!),
Bet kunigaikštis Vytautas
Lig šiolei Gardine.