...o jis išėjo iš šio pasaulio labai paprastai. Atsidarius garažo durims, iš po jų išniro besisukantis lėktuvo propeileris, o galiausiai ir jis pats. Išsukęs iš kiemo, jis pradėjo skrieti keliu, tuo pačiu sparnu nunešdamas kelias kaimynų pašto dėžutes, kol galiausiai atsiplėšė nuo žemės ir paliko ją, tokią purviną ir buitišką lėktuvo sukeltų dulkių užmarštyje. Jis valdė lėktuvą kaip asas, jautėsi danguje kaip žuvis vandenyje, ir jo akyse spindėjo džiaugsmo ašaros. Po galais, juk jis paliko šį pasaulį! Pamirškime gi nors kartą tą atmosferą, jis užsivedė savo nuosavą lėktuvą ir pakilo aukštai į dangų. Aš stovėjau už šimto metrų nuo jo namo ir tyliai stebėjau pakylantį lėktuvą. Man užėmė kvapą. Meluočiau, jei sakyčiau, kad pavydėjau. Aš norėjau daugiau. Norėjau būti šalia jo, prie pat. Jausti, kaip kylu, kaip atsiplėšiu nuo žemės su visu lėktuvu.

Ir kai nuo Vilniaus universiteto centrinių rūmų bokšto žiūrėjau į tolį, akies kampučiu mačiau jo lėktuvą. O gal man tik pasirodė, kad ten jis... Šiaip ar taip, jis galėjo būti bet kur. Jis susiliejo su dangumi, jie tapo vienu kūnu. Kodėl norėjau skristi drauge? Tikriausiai dėl to, kad lėktuvą konstravom kartu. Detalė po detalės, diena po dienos... Žinojau kiekvieną sparnuočio trūkumą, kiekvieną privalumą. O dabar... Dabar regiu išdegusią saulę, apsivijusius apie pastatų sienas augalus ir gausybę žmonių, kurių egzistencija mane varo į neviltį. Erzina, siutina, kelia neapykantą...

Nulipu įvijais laiptais žemyn, greitai perbėgu universiteto koridoriais ir išeinu į lauką. Aplinkui zuja, kažkur skuba žmonės. Daugiausia jauni. Gražūs, patrauklūs, savimi pasitikintys, susimąstę... Tarp jų aš ištirpstu lyg mažas lašas liūties metu. Pasidarau nereikšmingas kaip maža žvaigždė šviesią naktį. Sugrūdęs ranką į kišenę užčiuopiu ten saldainį. Kažkada man jį atidavė paprasta mergina raudona striuke. Jos plaukai buvo lygiai sušukuoti, o veidas iškreiptas dailios šypsenos. Suspaudžiu saldainį kumštyje ir staiga suprantu, kad meilė gimsta taip pat netikėtai, kaip ir kartais pražysta gėlė kokioje nors nederlingoje žemėje. Patiriu, kad nelabai turiu ką benuveikti šiame pasaulyje. Kad mane riboja mano gebėjimai ir prisiminimai, kad mane it knatai laiko žmonės. Pasijutau lyg būčiau aitvaras, kurį paleidę į dangų apačioje tvirtai suspaudę laiko vaikai ir suaugę žmonės. Tirpdamas minioje aš darsyk pakėliau akis į dangų. Taip liūdna staiga pasidarė. Išskridęs draugas panašėjo į beveik pamirštą sapną su išblukusiomis detalėmis, o mergina raudona striuke priminė dailės mokytoją iš vaikystės, kurią įsimylėjau po pirmos pamokos. Noriu ir norėjau, kad jie būtų susitikę, kad mano gyvenimo dalys pagaliau imtų jungtis. O juk mano gimtadienis...

Einu pro pliušinių žaislų pardavėjus, pro spiegiančius prekiautojus saldumynais, pro mažą skirtumą tarp savo ir jų gyvenimų. Daktarai sakė, kad man vėžys ir aš greit numirsiu, bet... tas kvailas spragėsių kvapas vis tiek taip širdį suspaudžia! O eidamas tomis vaikystės gatvėmis ir įtemptai galvodamas apie ilgus vakarus su paprastąja mergina priešais televizorių bežiūrint „Šreką“ kartais nebegalėjau išturėti savo ašarų, imdavau bliauti. Isteriškai ir trūksmingai. O vėjas tas ašaras stingdė, vagojo jomis veidą. Tuo tarpu lietus labai maloniai barbeno į skėtį, pasijutau lyg būčiau kokiame nors šiltame holivudo kino filme.

Tuomet pajuntu kažkieno ranką, tyliai atsisuku ir pamatau nusileidusį lėktuvą, draugą ir merginą raudona striuke, kurie stovi susikabinę už rankų. Užsimerkiu ir nuryju seiles. Tiek laiko to norėjau, taip ilgai apie tai galvojau ir galų gale, kai tai įvyko – viskas iškart nuėjo per toli. Prieš atsimerkdamas mintyse vieną kartą riebiai nusikeikiau, o tada per prievartą ir per skausmą plačiai nusišypsojau. Insultas ištiko iškart.