Prašau atleist už viską, jei gali...
Už sielvarto ir skausmo minutes.
Nubrauk tu ašarą tyrą,
ant skruosto degti jai neleisk.
Iš nevilties galva tenenusvyra,
o šiandien, jei gali, atleisk.

Atleisk ir išleisti mano traukinio atlėk.
Tegu visi keleiviai stebisi:
– Kokie jie laimingi, pažiūrėk...
O kad ir laimė turi debesį –
tu neišduok,
nors jiems gal būt vis tiek...
Tikroji meilė mėgsta tylumą, –
ji neaikčioja balsu.

Išlydėk mane kaip mylimą,
kaip mažiausiai mylimą iš visų.
Išlydėk ir daugiau manęs
neminėk.