*** *** ***
Rudens gėlė pati pati gražiausia,
Iš ilgesio dangaus prigėrus debesų--
Pajusiu aš, kaip Tavo veidą prausia
Lietaus čiurkšlė, kaip kerinčiai šviesu

Po Lietuvos dangum rugsėjo vakarą,
Kai saulė supasi miškų lopšy,
Kai su dangaus žara taip tyliai šnekama,
Kad sudreba net epušė vėsi--

Ir sodais iškirstais giesmė pareina,
Apipinta žvaigždynų sidabru--
Per visą rudenį aš Tau rašysiu dainą,
Nors skambčios saulėje blyškioj variu

Kažkas, kažkas toks šąlantis nervingai,
Kažkas be atvangos vis žengiantis į mus--
Tegu išlieka skardžių trapūs vingiai--
Rudens dangus kankinančiai gražus...

Rudens gėlė pati pati gražiausia
Iš ilgesio prigėrus debesų...