Kaip gera savo būtį nudažyti raminančiu atspalviu –
sėdėti ant pasaulio krašto ir valgyti obuolius.

Su plačia džiaugsmą įrodančia šypsena sveikinti ramias, rusvai
geltonas sekundes.

Ant ilgiausios smilgos suverti saulės karoliukus.
Pasakyti eilėraštį rudeniui, banalų ir nuoširdų, antroje klasėje kurtą.

Ir į didžiausią klevo lapą suvynioti vasaros prisiminimus.
Išsiųsti paštu.