Viešpatie, dabar sunku valdyti Tau pasaulį,
Daug, oi, daug šėtono pavogtų sielų.
Su malda Tu savo meilę dalini po saują,
Bet ne vienas jau pasako: "Per vėlu".

Klysta, klaidžioja tos sielos užkerėtos,
Muša, žudo, laužo, kas tik po ranka.
Jos neranda kelio į Tave, ramybės, vietos,
Piktos jėgos nepaleidžia, nors tu ką.

Kartais Tu siunti net rūstųjį perkūną:
Gal atves į dorą kelią, gal padės?
Kryžiumi žegnoji nuodėmingą kūną,
Savo ranką tėvišką bandai ištiest.

Jau negąsdina smarkiausi viesulai, cunamiai,
Žmogui keistis reikia šimtmečių kelių.
Pyksta žemė motinėlė, liksime benamiai...
Gelbėk, Viešpatie! Tik nesakyk "Tegu".