Plunksniukas dairėsi aplink. Šiandien toks nepaprastai žydras dangus! Ir juo plaukia tik Plunksninių debesų šeimyna. Tiesa, ten, toli toli, horizonte rikiavosi Baltų  Kamuolinių debesų minia. Bet jie buvo taip toli...
    Plunksniukas išsliuogė iš mamos Debesės glėbio, atsiplėšė nuo jos švelnios rankos ir nedrąsiai nuplaukė. Kaip šaunu! Aš! Aš pats plaukiu! Bėgu, skrendu!
    Staiga Plunksniukas pajuto, kad jį kažkas stumia, neša su savimi. Ir išgirdo juoką. Tai Vėjo sūnus Patrakėlis sumanė pasiausti danguje, kol jo tėtis užsiėmęs rimtais darbais. Plunksniukas taip įsitraukė į žaidimą su Patrakėliu, kad pamiršo viską aplink. Buvo taip smagu vartytis, čiuožti žemyn, staiga šauti viršun ir vėl suktuku bėgti žemyn. Pakilti, apsisukti, suplazdėti. Matyti tai žydrumą, tai žalumą.
    Pamatęs kažką raudoną žalioje pievoje, Plunksniukas nepajuto, kad jis jau vienas pats keliauja dangumi. O didelis, gražus, raudonas balionas pradėjo kilti iš pievos aukštyn, susilygino su Plunksniuku. Plunksniukas išsigandęs šastelėjo į šoną. Tas balionas spiaudosi ugnim! Gal tai drakonas? Bet balionas, toldamas nuo Plunksniuko, taikiai tęsė savo kelionę dangumi.
    Ir staiga Plunksniukas pamatė, kad virš jo jau ne žydras dangus, o Baltų Kamuolinių debesų minia. Ir tik maži tarpeliai žydro dangaus prasiveria tarp šios minios. Pasimetęs Plunksniukas, vos neverkdamas, dairėsi mamos Debesės. Dangus arodė padalintas į aukštus – apačioje buvo Plunksniukas ir tolumoje matėsi Pilkų Kamuolinių debesų vaikučių būrys, skriejantis link jo. Virš jo buvo keliaujanti Baltųjų Kamuolinių debesų minia. O dar virš jų – kažkur turėjo būti jo mama.
    O, štai ji! Plunksniukas šoktelėjo aukštyn, į tarpą tarp debesų... ir staiga atsitrenkė į dvi Baltųjų Kamuolinių debesų Raganas su ilgomis nosimis. Nuo smūgio ir išgąsčio Plunksniukas apvirto ir pradėjo kristi žemyn. Nuo siaubo vos neišriedėjo ašara. Tačiau jis pajuto, kaip kažkieno švelni, bet tvirta ranka apkabino jį ir pakėlė. Plunksniukas pamatė Baltųjų Kamuolinių debesų Senelį. Senelis ir jo Kaimynas šypsojosi Plunksniukui. Abu Baltieji debesys prasiskyrė ir Senelis pamėtėjo Plunksniuką aukštyn! Tiesiai į mamos Debesės glėbį! Plunksniukas atsisuko ir pamojavo geriesiems debesims – Seneliui ir jo Kaimynui.
    Kaip gera mamos glėbyje. Plunksniukas nusižiovavo, susirangė ir užmigo.