Ranka pagarsino radiją, pripylė dar tekilos į godžią gerklę ir drąsiai ėmė sukti kilbukus iš vešlių garbanų. Stebuklingas šaukštas gulėjo prie pat – ką tik nublizgintas. Mirksėjo – kaip šventoji ugnis – švietė visa matanti akis. Vaidilutė, kūrenanti stebuklus.  Raganos dovana. Vis dar prisiminė ją, ant sofos, jaguaro pozoj, baltu angelo veidu ir juodais naktiniais plaukais, padabintais šiaurės pašvaistės spindesiu ir sustingusios žemės tamsybe.

Riešute, riešute, kas tai per žiedelis, mažutėlis, rausvas lazdynų spurgelis... Spurgeeelis...

- Šaukšte, kur dabar mano Ragana? – dar tekilos ir ranka nebeištvėrė – susvirduliavo. Stalas pasipuošė laikinom chrizantemom. – Laidotuvės ateina ir praeina. Pakasa vieną sliekų malonei, ir gali laukti antro. Tai bent laikai. Gali šnekėt apie batus, bet gausi - ratus.
- Salam aleikum. Sveiks gyvs, pamišėli. Aš Džindžer. Tavo pipiras. Čia laimės šaukštas?
- Taip, bet laimės jis neatneša. Ragana kartą man pasakė, kad tik kvailiai ir tuščiakišeniai juo tiki... Protingi stato tiltus ir mėgaujasi keliomis nuodėmės akimirkomis.
Džindžer pražydo levanda.
- Mmm. Neįdomu. – Užuolaidas užtraukė. Malonumo garsas moteriškai suokė gerą valandą, kartais visiškai užgoždamas:

Riešute, mylimas, kas tai per naktelė, trumputėlė, saldi vasaros klaidelė... Klaideeelė...

Ragana beldė į langą. Iš visų jėgų. Niekas neatsakė -  darės koktu. Dykumos šaukė ją savo kaitra, stepės kvietė vėjų daina, o ji temokėjo tik vieną giesmę  – vienos ir amžiams pasmerktos švytėti statulos ariją. Šaukštas vis dar naiviai laukė savo damos, mažų pirščiukų kutenimo.

- Mama, nereikia. Noriu namo. Pavargau.
- Pakentėk, mažuti. Mamytei  reikia pasikalbėti su tėčiu, – ragana nepasidavė.

- Išeik. Išeik į prarają, kur krinta plaštakės, dar kart nusišypsojusios gyvenimui ir palikusios tik mažas pradžias, išeik, Džindžer.
- Atiduok man laimės šaukštą.  Aš jo paprašysiu balto nuometo senoje kaimo gryčioje su bitėmis ir lašiniais...
- Paika. Tu neturi nieko.
- Pinigų vis tiek nebėra. Visi turi viską. Tik mano svajonė – dar  nuoga, be  fasado... O Tu svajoji?
- Aš tik norėčiau dar kartą pamatyti Raganą. Bet laimės šaukštas nuvylė. Išdavė, – ranka liūdnai glostė jos krūtis – paskutinį kartą ramino lūpomis ir vijo šalin. - Išeik.
Apsisiautusi balta paklode Džindžer  pakilo ir išėjo – per pusę likusio bučinio į tuštumą. Lyg jos ir nebūtų... Kartu pasiėmė ir laimės šaukštą. Miegantį.

- Eime, – Ragana mielai būtų apsikabinusi net ir pilkos sienos stulpą. Su byrančiu tinku. Juto, kaip viltis susigrąžinti šaukštą vis tolo.
Tik vis dar...

- Tau patinka su juo žaisti?
- Laimės šaukštu sriubos nesrėbsi.
- Aš srėbčiau... Jei išvirtum.
- Aš nemoku virti sriubos. Tikriausiai esu bloga ragana.
- Ta, kuri pasitinka su kočėlu vidurnaktį?
-  Dar blogesnė. Ta, kurios šluota neskraido ir moliūgai neauga...
-  Tikiuos, kad niekada nepasikeisi...

Bet ji pasikeitė. Jis pasiliko šaukštą, o ji – raganiškais burtais sukurtą kūdikį. Išsižadėjo raganysčių. Pasišventė šveisti sienas keturkampiame inde su langu į dulkančią gatvę. Net leido senai žiežulai mokyti siuvybos ir virybos paslapčių. Ji iškentė, jis – ne... Pavargo. Persigalvojo, bet... Laimės šaukšto nebesusigrąžinsi.
- Amžiams įkalinta žmonių pasaulyje... Ką gi, mažuti, eime namo – jau vėlu, gatvėse gęsta žibintai...

Riešute, kandamas, kas tai per kulkelės, mažutėlės, greitos, žudančios mintelės... Minteeelės...

Ranka išpureno patalus. Jei Ragana sugrįžtų. Išraitė dailų parašą skyrybų sutarties byloje. Nenorėjo, bet žinojo – Ragana neatleis, nes laimės šaukštas prarastas...

Nei Jis, nei Ragana - Jo Ragana - nenorėjo, bet... O jeigu ji būtų beldusi toliau? Juk laimės šaukštai sukuriami, kai Ragana nors trumpam pamiršta savo skaistybės šydą už durų ir nusileidžia atlaidumo laiptais į žemišką  rūsį, kur ranka dėlioja spalvingus, bet jau pagedusius konservus su pipirais... Ir jie sudūžta.