Ko gi skubina amžinas laikas? -
Noris aukštin lyg paukščiui pakilti!
Nors mintis įkyri tebelankos –
Ten sparnų nebenoriu nusvilti.
Rodos, bėgau, ėjau ir sustojau:
Lėkti, lėkti dabar tiktai noris. –
Gal šviesesnis patiks ten rytojus?
Gal vejuos nuplasnojusią viltį?
Ačiū, Dieve, už mintį, už jausmą,
Jautrią gal dovanotą man širdį.
Ar eilėm sugebėsiu užjausti,
Sieloj langą kažkam atrakinti?
Ačiū, Dieve, už trapiąją būtį,
Net už žodį nuoširdų praeivio!
Jeigu teiksiu tos laimės truputį
Aš visiems, – pro mane kur praeina...