Slegiantis mirštančios saulės miražas,
pasislėpęs už praeities stereotipų,
kartu su vienatvės nepamirštu jausmu
kelia aukščiau kasdienybės normų.

Ir tik maža riba prieš aklavietę,
kur pamesti visi STOP ženklai,
leidžia nors trumpam atsikvėpti,
palikti rutiną pokalbiams su ironija,
kuri šypsosi visuomet atvirai.

Lygiai taip pat išdalijamos paslaptys
kiekvienam po saujelę,
kiekvienam po tiek pat,
kad nepasiliktų runeniškos nuotaikos
mūsų namuose,
kur darbų galerijos nyksta kampuose…