Nebgirdiejau ont aukšto bėldōka,
Tik apėntās par sāpna matiau:
Blyški veida mon laumė atsōka, –
Aš anā sava eilės skaitiau.

Ruodies, kuojės iauga i vējė,
Lyg išnyka už mōnės tas kels,
Katruo dolkiems žėnuojau atējės.
Vėsos sviets bova lėngvos ė žals!

Tik nespiejau pajostė tuo gruožė –
Šaltuo luovuo vėins pats pabodau:
Viel ont aukšto kažkas apsėvuožė!
Palėpau – ė bėldōka radau.

– „Diel kuo monėi sapnoutė neleidi?
Kuo nedoudi ramybės nomams?
Tāva baikas mon laumė nubaidė –
Anuos duovėnas tēka kėtam!“

Nusėjoukės mon bėldoks atsākė:
– „Tāva orvs dygoldagēs apžels,
Je vaidensės tau tuos laumės akys,
Vėsos sviets bus tik lėngvos ė žals.

Kol ikyre aš bėldinsio aukšta,
Tāva dūšie spakaine mėiguos.
Pasvajuotė suspiesi, ka šaukšta
Gėltėnēlė iš ronku ištvuos!“

Nu tuo laika aš jau nebsapnoujo.
Mōna laumė prapoulė – kap dūms.
Vo eilutės, katras sorimoujo –
Galbūt sau, gal ė dongou, gal – Jums...

Tik žaliuojė žuolēlė nublōka
Ėr ont aukšto neblėka bėldōka---