Tik neišeik, pabūk. Dabar kaip niekad
Man reikia gero žodžio, šilumos.
Jau miršta vasara, ir niekas niekas
Nedžiugina manęs rudens namuos.

Jau pilkos gervės glebėsčiuoja dangų
Ir ieško kelio iš gimtų namų.
Šešėliai klaidžioja pernakt už lango,
Pravirksta debesys. Širdy taip neramu.

Žvaigždes danguj palikęs mėnuo krinta
Išbalęs į akacijos šakas.
Nesugeba lig ryto jų surinkti,
Uždengia jas tamsi rudens ranka.

Tik neišeik. Pririnkęs uogų saują
Tu vasarą grąžinti man gali.
Leisk pasidžiaugt... Jau vakarėja saulė,
Laukai jau greitai bus šalnom žili.