Ruduo – nelauktas svečias.
Tik kaip savas namo pareina.
– Ką  gi, užeik, būsi trečias, –
Sukrizena veidrodis kreivas.

Svetys nenusiauna batų,
Širdis svečias apkeliavęs.
Prie gerų manierų nepratęs,
Nužirglioja tiesiai prie stalo.

Kiaurą mintį puotoje rita:
Taip įkyriai, lyg zyziantis uodas.
Jeigu mesti lapus sutiksi –
Liksi basas, plikas ir nuogas...

Į akis pučia miglą baltą,
Nuorūkas dūšioj gesina
Ir palieka veidus po kaukėm
Tiems, kas jį tokį pažino.