Mergaitė nudrengta lyg nuogumos negailestingai,
Pats stagaras sielos – tik šypsuliu parūkęs.
Nubėgo ašaros per tylų balto skruosto vingį –
Tarsi sielos styga su skambesiu nutrūko.

Sūpuojas prieš akis blyškus ovalas jauno veido.
Aš jos meldžiau, jinai manęs – nė motais.
Vėjingais drebuliais aistra kaip žiedas skleidės,
Apsvaigusi vynu, nakties jausmu miglotu.

Nueiname keliu tolyn visi geri vienodai –
Ir pėdas, ir šauksmus paliekame ant smėlio.
Žmogus rauda kaip paslaptingas sielos skausmo kodas
Voratinkly jausmų palieka įsivėlęs.

Kažkas kiekvieną dieną ir sekundę baisiai ilgą
Nulūžta, krenta, meldžiasi jausmingom lūpom.
Tarsi ryški jausmų šviesa nueinantį suvilgo,
Tarsi žmogaus siela po kojom tau suklupus.