Už lango, už nakties girdžiu,
kaip dar krykščia vasara žalia.
O aš su savo mintimis žaidžiu, –
sąsiuvinis ir tušinukas – šalia.

Klausaus nakties, tylios nakties
ir girdžiu, kaip šnara našlaitėlės žiedas.
O nuo ramaus paukštelio giesmės
rasos pirmoji ašara nurieda.

Nuo smilgos papėdės keliasi
ir kopia aukštyn boružė.
O koks beribis, tvirtas atkaklumas!
Klausaus nakties. Baigiasi ji –
aušta jau dienužė.